Šiaulių mūšis

Šiauli mšis, Sáulės mšis, žemaičių ir Kalavijuočių ordino kariuomenių mūšis, įvykęs per pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą 1236 09 22 Šiaulių (Saulės) žemėje.

Popiežius Grigalius IX, jo legato Vilhelmo Modeniečio prašomas, 1236 02 19 bule paskelbė kryžiaus karą prieš pagonis lietuvius. Žygyje dalyvavo Kalavijuočių ordino 55 riteriai su kariais (apie 600 žmonių; vadas – ordino magistras Volkewinas), apie 500 kryžininkų, daugiausia iš Šiaurės Vokietijos, Gotlando salos; jiems vadovavo Saksonijos grafas Heinrichas von Dannenbergas ir didikas Teodorikas von Haseldorfas. Žygyje t. p. dalyvavo ordino pavergtų estų, lyvių, latgalių, privalėjusių atlikti karo prievolę, daliniai (apie 1500 žmonių), 200 karių, atsiųstų Pskovo kunigaikščio, pavaldaus magistrui. Manoma, iš viso Volkewino vadovaujamoje kariuomenėje buvo apie 3000 karių. Jo vadovaujama kariuomenė pavėluotai pradėjo žygį (Volkewinas nebuvo suinteresuotas plėšti popiežiaus tiesiogiai valdomų sričių), tarp jo ir kryžininkų vadų, trokštančių nedelsiant kariauti, kilo nesutarimų; jų ir legato spaudžiamas magistras ryžosi pulti.

Šiaulių mūšis (Danutės Gražienės piešinys, 1987)

1236 09 viduryje žygio dalyviai nuo Mežotnės pilies (Rytų Žiemgala) netikėtai įsiveržė į Šiaurės Žemaitiją, įsirengė stovyklą; iš jos, pasiskirstę pavieniais daliniais, patraukė plėšti ir niokoti krašto. Po kelių dienų visi susirinko į stovyklą. Per Šiaulių (Saulės) žemę grįžtančiai kariuomenei 09 21 prie upelio kelią pastojo žemaičių dalinys – Šiaulių žemės kariai, vadovaujami kunigaikščių Bulaičių. Kryžininkai, ypač sunkiai šarvuoti riteriai iš Vokietijos, nenorėjo kautis pelkėtoje vietoje. 09 22 atvykusios pagrindinės jėgos, vadovaujamos tuo metu galingiausio žemaičių kunigaikščio Vykinto, puolė priešą. Žuvo daugelis kryžininkų ir kalavijuočių, tarp jų Volkewinas ir 48 kiti ordino riteriai; dalį karių, bėgusių link Rygos, sunaikino žiemgaliai. Iš ordino talkininkų pskoviečių grįžo kas dešimtas žmogus.

Po Šiaulių mūšio sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai; ordinas neteko visų Dauguvos kairiajame krante 1208–36 užkariautų baltų žemių. 1237 Kalavijuočių ordinas tapo Vokiečių ordino autonomine šaka – Livonijos ordinu. Keliolika metų vokiečių ordinai Lietuvos nepuldinėjo. Lietuvos valstybė toliau kūrėsi ir stiprėjo.

Z. Ivinskis Saulės–Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė Kaunas 1936; Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964; F. Beninghoven Der Orden der Schwertbrüder Köln–Graz 1965.

2271