Šiaurės Amerikos gamtinis žemėlapis
Šiáurės Amèrikos gamtà
Reljefas
Paviršiaus vidutinis aukštis 720 m, didžiausias – 6194 m (McKinley kalnas), žemiausia vieta – Didžiojo Baseino Mirties Slėnyje (86 m žemiau jūros lygio). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 25 %, 200–500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės apie 30 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 18 %, 1000–2000 m – apie 18 %, daugiau kaip 2000 m – apie 9 % Šiaurės Amerikos paviršiaus. Šiaurės Amerikos vakariniu pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnų sistema, per Panamos sąsmauką susijungianti su Pietų Amerikos Andais. Į vakarus nuo Kordiljerų vakarinių gūbrių juostos plyti žemumos, kurios nuo Šiaurės Amerikos vakarinio kranto atskirtos siaurų gūbrių: Kenai, Aleutų kalnagūbrių, Aleksando salyno, Vancouverio salos kalnų, Pakrantės kalnagūbrių. Šiaurės Amerikos rytinė dalis žemesnė, vyrauja lygumos ir neaukšti kalnai. Šiaurės Amerikos rytine pakrante tarp Meino ir Meksikos įlankų driekiasi žemumų (Atlanto pakrantės, Meksikos įlankos pakrantės) juosta. Šiaurės rytuose yra Laurentijos plokščiakalnis, į pietus nuo jo – Apalačų kalnai (didžiausias aukštis – 2037 m, Mitchellio kalnas). Šiaurės Amerikos vidurinėje dalyje plyti Centrinės Lygumos, kurios vakaruose palaipsniui pereina į aukštesnes Didžiąsias Lygumas (500–1500 m) – Kordiljerų prieškalnes. Į šiaurę nuo Didžųjų Lygumų yra Mackenzie žemuma. Kanados Arktinio salyno rytinei daliai ir Grenlandijos pakraščiams būdingas kalnuotas reljefas, didelė salų dalis padengta ledynų kepurėmis. Salyno vakaruose vyrauja plynaukštės ir žemumos. Aukščiausios Šiaurės Amerikos kalnų viršūnės – lentelėje.
1
2096
Geologinė sandara
Šiaurės Amerikos tektoninis žemėlapis
Žemyno centrinę dalį apima prekambrinė Šiaurės Amerikos platforma, kurios kristalinis pamatas atsidengia Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurinėje dalyje, Kanados Arktinio salyno pietuose, Grenlandijos vakariniame ir pietrytiniame krante; ji apima ir Kanados skydą. Jo paviršiuje yra prekambro magminių ir vulkaninių uolienų (granitogneisų, bazaltų, gabrų ir kitų), kurių paviršius stipriai nueroduotas paskutinio apledėjimo. Platformos kristalinio pamato uolienos (metamorfizuotos, bazinės, vulkaninės, granitogneisai) susidarė ankstyvojo prekambro laikotarpiu. Platformą juosia raukšlinės struktūros: rytuose – Apalačų raukšlėkalniai (karbono–permo laikotarpio kalnodaros), vakaruose – Kordiljeros (mezozojaus–kainozojaus kalnodaros). Pagrindinės tektoninės deformacijos ir intensyvus granitoidų magmatizmas Apalačų raukšlėkalnių šiaurinėje dalyje vyko nuo ordoviko pabaigos iki viršutinio devono laikotarpio, pietinėje dalyje – paleozojaus pabaigoje. Kordiljerų raukšlėkalniai ištįsę Šiaurės Amerikos vakarine pakrante, kur po Šiaurės Amerikos plokšte nyra Ramiojo vandenyno Juano de Fucos ir Kokoso plokštės. Tarp Ramiojo vandenyno ir Šiaurės Amerikos plokščių yra transforminis San Andreaso lūžis. Ties Kalifornija Ramiojo vandenyno plokštė juda į šiaurę, o Šiaurės Amerikos plokštė – į pietus, todėl čia dažni žemės drebėjimai. Magminės juostos (intruziniai kūnai) Šiaurės Amerikos vakariniame pakraštyje susidarė vykstant ilgalaikiam magmatizmui, susijusiam su subdukcija. Kaledoninės kalnodaros uolienos slūgso Šiaurės Amerikos šiaurės rytuose, Grenlandijos šiauriniame ir šiaurrytiniame pakraštyje, Niufaundlando saloje, Kanados Arktinio salyno šiaurės vakarinėje dalyje. Apalačų raukšlėkalniai yra hercininės kalnodaros; juose yra siaurų grabenų, kuriuose slūgso triaso, juros sistemų kontinentinės uolienos ir bazaltinės lavos. Kanados Arktinio salyno hercinidai susidarę iš karbono pradžioje susiraukšlėjusių terigeninių karbonatinių kambro–devono uolienų; Atlanto ir Meksikos įlankų pakrančių įlinkiuose hercinidus dengia kreidos sistemos ir kainozojaus uolienos. Kordiljerų raukšlėkalniai susidarę iš mezozojaus–kainozojaus juodųjų skalūnų, vulkanitų ir terigeninių uolienų. Didžiausi granitiniai masyvai (batolitai) susidarė viršutinės kreidos–paleogeno periodais. Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje yra viršutinės juros–neogeno sistemos mioceno skyriaus uolienų (giliavandenės klastinės uolienos, bazaltai, keratofyrai ir skalūnai); paleogeno ir neogeno sistemų uolienas sudaro flišiniai kompleksai. Aliaskos ir Uolinių kalnų grandinių paviršiuje atsidengia andezitai. Šiaurės Amerikos vakariniame pakraštyje andezitai formavosi ir 21 a. pradžioje (dar jie paplitę Kordiljerose). Pirmieji kalnai centrinėje Uolinių kalnų dalyje iškilo karbono pensilvanio epochoje (tuo metu Uolinių kalnų vietoje tyvuliavo jūra). Pirminis pakilimas suformavo du salų lankus. Salų nuolaužos suformavo nuosėdinių uolienų sluoksnius. Mezozojaus laikotarpiu vandenyninė pluta pradėjo grimzti po žemynine, susiformavo subdukcinė zona. Dėl subdukcijos dabartinių Uolinių kalnų vietoje pradėjo formuotis ugnikalniai. Ilgainiui susiklostė 3–4 km storio vulkaninių jūrinių ir nuolaužinių sluoksnių klodai. Tęsiantis subdukcijai iškilo Uoliniai kalnai; dabartinis jų vaizdas susiformavo dėl ledynų ir upių tėkmių ardomojo poveikio. Tektoninis žemėlapis.
1417
Naudingosios iškasenos
Šiaurės Amerikos naudingųjų iškasenų žemėlapis
Šiaurės Amerikoje daugiausia naudingųjų iškasenų telkinių randama Kordiljerose, Apalačuose ir Atlanto pakrantės žemumose. Žinoma apie 80 naftos ir gamtinių dujų baseinų; daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Meksikoje, Gvatemaloje, Kuboje. Didžiausi Šiaurės Amerikos naftos ir gamtinių dujų ištekliai yra Meksikos įlankos, Permo naftingajame baseine, Midcontinento, Prieapalačės naftos ir dujų baseine ir Šiaurės Aliaskos naftos ir dujų baseine. Kasama akmens ir rusvosios anglys (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika, Hondūras), urano (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika, Grenlandija), geležies (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika), mangano (Meksika, Panama), titano (Jungtinės Amerikos Valstijos) rūdos. Yra spalvotųjų metalų: aliuminio (Jungtinės Amerikos Valstijos), volframo (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika), vario (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika, Nikaragva, Panama), molibdeno (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada), nikelio (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Dominikos Respublika, Gvatemala, Puerto Rikas, Kuba), alavo (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos), cinko ir švino (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika, Hondūras, Grenlandija), stibio (Meksika), gyvsidabrio (Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika). Randama aukso (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika, Dominikos Respublika, Nikaragva), sidabro (Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika, Kanada), deimantų (Kanada), natrio ir kalio druskų (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika, Salvadoras), asbesto (Kanada), fosforitų (Jungtinės Amerikos Valstijos), gipso (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos), barito (Jungtinės Amerikos Valstijos), sieros (Meksika, Jungtinės Amerikos Valstijos), grafito (Meksika), feldšpatų (Jungtinės Amerikos Valstijos), fluorito (Meksika). Naudingųjų iškasenų žemėlapis.
1417
Klimatas
Šiaurės Amerikos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Šiaurės Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus ekvatorinę. Klimatui didžiausios įtakos turi Aleutų žemo slėgio centras subarktinėse platumose, Havajų ir Azorų aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šiltosios – Vakarų Grenlandijos srovė, Golfo srovė, Floridos srovė (Atlanto vandenyne), Šiaurės pasatinė, Šiaurės Ramiojo vandenyno, Aliaskos srovė (Ramiajame vandenyne), šaltosios – Rytų Grenlandijos srovė (Arkties vandenyne), Baffino, Labradoro srovė (Atlanto vandenyne), Kalifornijos srovė (Ramiajame vandenyne). Šiaurės Amerikos didžiausia dalis išsidėsčiusi vidutinio ir subtropinio klimato juostose, todėl žemyne vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Kordiljerų padėtis Šiaurės Amerikos šiaurės vakaruose sukuria kritulių šešėlio efektą Didžiosiose Lygumose. Ciklonų veikla ypač aktyvi žiemą Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Šiaurės Amerikos viduriniuose regionuose prieš Apalačų kalnų vakarinius šlaitus. Vasarą ciklonų iš vakarų veikla susilpnėja, Azorų slėgio centro vakarinėje periferijoje esančios šiltos ir drėgnos oro masės pajuda iš Meksikos įlankos į Šiaurės Amerikos vidurinius regionus. Tropinėse platumose vyrauja pasatinė oro masių pernaša iš šiaurės rytų į pietvakarius, žiemą Centrinėje Amerikoje sausa, vasarą daug kritulių. Šiaurės Amerikos vakarinė pakrantė vasarą patenka į Havajų aukšto slėgio centro įtaką, todėl įsivyrauja giedri ir šilti orai be kritulių. Vasarą suartėjus Azorų ir Havajų anticiklonams, Šiaurės Amerikos piatinėje dalyje įsivyrauja sausi, karšti ir vėjuoti tropikų orai, Didžiajame Baseine ir Didžiosiose Lygumose kyla dulkių audros. Aliaskos šiaurinėje pakrantėje, Baffino salos šiaurinėje dalyje, Grenlandijos pakrantėse (išskyrus pietinį kyšulį) klimatas arktinis jūrinis su santykinai švelnia žiema ir šalta vasara. Per metus iškrinta 100–250 mm kritulių. Kanados Arktiniame salyne (išskyrus Baffino salos pietinę dalį) klimatas arktinis pereinamojo tipo, Grenlandijoje (išskyrus pietinę dalį) – arktinis žemyninis (vidutinė metinė temperatūra –20 °C). Krituliai daugiausia sniego pavidalo. Aliaskos vidurinėje dalyje, Kanados šiaurėje klimatas subarktinis žemyninis. Aliaskos, Kanados, Grenlandijos pietinės dalys ir Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurinės teritorijos patenka į vidutinių platumų klimato juostą. Aliaskos ir Kanados Ramiojo vandenyno pakrantėje klimatas vidutinių platumų jūrinis, Kanados Kordiljerose tarp 45° ir 60° šiaurės platumos – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Didžiųjų Lygumų viduriniai regionai tarp 43° ir 52° šiaurės platumos pasižymi kritulių nepastovumu, dideliais sezoniniais temperatūros svyravimais, būdingais žemyniniam klimatui. Kanados vidurinėse ir pietinėse dalyse ir Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės rytinėse valstijose tarp 40° ir 52° šiaurės platumos klimatas vidutinių platumų žemyninis, Kanados pietryčiuose – musoninis su lietinga vasara ir šalta žiema. Šiaurės Amerikos vidurinę dalį užima subtropinio klimato juosta, kurios vakarinė pakrantė priklauso Viduržemio tipo variantui su šilta ir giedra vasara, lietinga ir vėjuota žiema (vidutinė metinė temperatūra 12–14 °C), toliau nuo vakarinio kranto esanti kalnuota dalis pasižymi sausringa, bet santykinai vėsia vasara ir drėgna žiema. Didžiajame Baseine būdinga sausa ir karšta vasara ir šalta žiema. Didžiosiose ir Centrinėse Lygumose, Meksikos įlankos ir Atlanto pakrantės žemumose kritulių kiekis tolygus visus metus, tik Kordiljerų rytininiuose priekalniuose kritulių žymiai mažiau nei žemyno rytuose. Tropinė klimato juosta apima Kalifornijos pusiasalį (ypač mažai kritulių, bet didelis santykinis oro drėgnumas), Meksikos kalnyną, Vest Indijos salas (daugiausia kritulių rytiniuose šlaituose) ir drėgną Floridos pusiasalį. Šiaurės Amerikos pietrytiniame pakraštyje (Kosta Rikoje ir Panamoje) klimatas subekvatorinis, per metus iškrinta apie 2000 mm kritulių. Pagrindiniai klimato rodikliai pateikti lentelėje.
2
Vidaus vandenys
Misisipė Minesotos valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Vidutinis metinis upių nuotėkis apie 8200 km3. Šiaurės Amerikos upės priklauso trijų vandenynų baseinams: 41 % paviršiaus priklauso Atlanto, 34 % – Arkties, 23 % – Ramiojo vandenyno nuotėkio sritims; 2 % Šiaurės Amerikos teritorijos neturi nuotėkio į vandenyną. Ilgiausios upės pateiktos 3 lentelėje. Į Atlantą įteka Misisipė, Šventojo Lauryno upė, Rio Grande, Koloradas, Alabama; daugiausia tai lygumų upės. Į Arkties vandenyną įteka Mackenzie, Nelsonas, Churchillis, Backas. Į Ramųjį vandenyną įteka sraunios, daugiausia kalnų upės (kai kurios turi gilius kanjonus): Jukonas, Koloradas, Kolumbija, Fraseris, Lerma. Lietaus vandenų maitinamos upės vandeningiausios pavasarį ir rudenį (Atlanto vandenyno pakrančių lygumų, Didžiųjų Lygumų pietinės dalies, Centrinės Amerikos ir Vest Indijos upės) arba žiemą (Jungtinių Amerikos Valstijų vakarinių pakrančių, Pakrantės kalnagūbrio upės), vasarą būdingas nuosėkis; sniego ir lietaus vandenų (Laurentijos plokščiakalnio, Uolinių kalnų, Mackenzie žemumos, Apalačų kalnų šiaurinės dalies, Didžiųjų Lygumų, Kordiljerų) – patvinsta pavasarį tirpstant sniegui, žiemą užšąla; ledynų tirpsmo vandenų (Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės vakarinės dalies, Kanados vakarinės dalies, Aliaskos pietvakarinės dalies) – vandeningiausios vasarą, vanduo naudojamas elektros energijai gaminti; gruntinių vandenų – (Didžiojo Baseino, Meksikos kalnyno vidurinės dalies) vandeningiausios žiemą, sumažėjus garavimui.
Abrahamo ežeras Albertos provincijoje (Kanada)
Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje gausu ežerų, daugiausia ledyninės ir ledyninės-tektoninės kilmės (Didieji ežerai, Winnipego ežeras, Winnipegosiso ežeras, Manitobos ežeras, Didysis Vergų ežeras, Didysis Lokių ežeras, Athabascos ežeras, Elnių ežeras). Centrinėje Amerikoje, Nikaragvos duburyje yra tektoniniai Nikaragvos ežeras ir Managvos ežeras. Didžiajame Baseine yra pleistoceno reliktinių (Didysis Druskos ežeras, Jutos, Walkerio, Piramidės), pakrančių žemumose – lagūninių (Galvestono, Laguna Madrės, Pontchartraino), Kordiljerose – vulkaninės kilmės ežerų. Didžiausi ežerai pateikti 4 lentelėje. Didžiausi tvenkiniai: Churchill Fallso (plotas apie 5700 km2), Caniapiscau tvenkinys (4318 km2). Kanados šiaurėje (tundros zonoje), Hudsono įlankos pietinėse pakrantėse, Floridoje, Atlanto pakrantės žemumoje ir Jukatano pusiasalio rytinėje dalyje daug pelkių. Šiaurės Amerikos šiaurinės sritys apledėjusios. Grenlandijos ledyninis skydas užima 1,8 mln. km2 plotą ir 2,85 mln. km3 tūrį (ištirpsta apie 200 km3 per metus). Kanados Arktiniame salyne ledynai užima apie 150 000 km2 plotą, Aliaskoje – 75 000 km2 (daugiausia Chugacho, Šventojo Elijo, Brookso, Aliaskos, Aleutų kalnuose).
3
* Misisipės baseino upės
4
2096
Dirvožemiai
Klimato, paviršiaus uolienų, reljefo, augalijos ir kitų veiksnių įvairovė lėmė, kad Šiaurės Amerikoje dirvožemio danga yra nevienoda ir labai kontrastinga. Aleutų salynuose vyrauja vulkanžemiai. Žemyno pietinėje dalyje esančioje tropinėje juostoje (Atlanto pakrantės žemumoje, Ozarko plynaukštėje, Apalačų kalnų pietuose) paplitę blizgažemiai ir rūgštžemiai. Kordiljerų sausuose regionuose vyrauja gipsažemiai ir kalkžemiai, Didžiojo Druskos ežero apylinkėse – druskožemiai ir sūrožemiai. Žemesniuose Kalifornijos slėnio šlaituose – kalciažemiai, aukštesniuose – geltonžemiai. Našiausi dirvožemiai – juosvažemiai, juodžemiai ir kaštonžemiai – susidarę Didžiosiose ir Centrinėse Lygumose, juos ardo vandeninė arba vėjinė erozija. Lapuočių miškuose paplitę rudžemiai ir išplautžemiai, toliau į šiaurę ir aukščiau kalnuose augančiuose spygliuočių miškuose – balkšvažemiai ir jauražemiai. Athabascos ežero apylinkėse esama taigos miškams būdingų jauražemių, šlynžemių ir durpžemių, žemyno tundroje (Aliaskoje) – šlynžemiai, ledžemiai, aukštesnėse vietose, poliarinėse dykumose – akmeningi ir smėlingi pradžiažemiai ir kalkžemiai. Derlingi sukultūrinti salpžemiai, susidarę upių slėnių ir deltų (didžiausia Misisipės) aliuvinėse nuosėdose.
190
Augalija
Didžioji Šiaurės Amerikos dalis priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinei, atlantinei, Uolinių kalnų ir Madrės, pietinė dalis – neotropinės karalystės Karibų floristinėms sritims. Į šiaurę nuo Meksikos auga daugiau kaip 20 000 induočių augalų, t. p. apie 1900 brijūnų skyriui priklausančių rūšių. Meksikos šiaurinei ir neotropinei karalystei priklausančioje dalyse yra apie 15 000 induočių augalų rūšių. Labai didelė kaktusinių šeimos rūšių įvairovė. Ypač gausu endeminių rūšių dykumose ir pusdykumėse. Floros įvairovę lemia aplinkos sąlygos ir žemyno geologinė raida. Kanados šiaurinėje dalyje didelius plotus užima tundra, kuri piečiau pereina į taigą ir borealinius miškus (vyrauja spygliuočiai). Vakarinėje dalyje yra vidutinių platumų spygliuočių, rytinėje – vidutinių platumų plačialapių ir mišrieji miškai. Vyrauja klevo, ąžuolo, eglės, kėnio, pušies, riešutmedžio genčių medžiai. Beveik visą centrinę dalį užima vidutinių platumų stepės (prerija). Į pietus ir pietvakarius jas keičia sausieji krūmynai, dykumos ir pusdykumės, kuriose daug kaktusų. Vyrauja opuncijos ir stulpenio genčių kaktusai, agavos genties augalai. Kalifornijoje ir Meksikos įlankos pakrantėse susidarę mediteraniniai krūmynai, vadinami čiaparaliu, kuriuose vyrauja visžaliai kietalapiai medžiai ir krūmai, gausu krūmokšnių. Meksikoje nemažus plotus užima sausieji atogrąžų miškai. Didelėje Šiaurės Amerikos dalyje natūralios augalijos liko nedaug, nes plotai paversti dirbamais laukais. Labiausiai nukentėjusios prerijos, kurių išliko tik kai kuriose saugomose teritorijose.
849
Gyvūnija
puma
Šiaurės Amerika įeina į 2 zoogeografines sritis: holarktinę ir neotropinę. Gausu plėšriųjų: vilkų, kojotų, lapių, šermuonėlių, amerikinių barsukų, meškėnų, koačių, skunsų, amerikinių kiaunių, kanadinių audinių ir ūdrų, ernių, juodųjų ir rudųjų lokių (grizlių), lūšių, pumų; poranagių: bizonų, šakiaragių, baltauodegių ir šiaurinių elnių, briedžių, šernų, avijaučių, snieginių avinų ir ožkų. Yra sterblinių (virgininių oposumų), nepilnadančių (devynjuosčių šarvuočių), gyvena ežiai, žvaigždžiasnukiai kurmiai, šikšnosparniai, voverės, starai, švilpikai, burundukai, žiurkėnai, kanopiniai lemingai, kanadiniai bebrai, kiškiai, kiškėnai, veisiasi jūriniai žinduoliai: ruoniai, banginiai, delfinai, jūrinės ūdros. Paukščiai: narai, albatrosai, fajetonai, kragai, pelikanai, kormoranai, fregatos, flamingai, garniai, gandrai, gulbės, žąsys, antys, ibiai, gervės, laukiniai kalakutai, žvyrės, gegutės, pelėdos, čiurliai, tulžiai, geniniai (tukanai, meletos), papūgos, čiurliai, didelė įvairovė plėšriųjų (grifai, ereliai, pesliai, lingės, vanagai, suopiai, sakalai, karakaros), sėjikinių (žakanos, avocetės, tulikai, kirlikai, tilvikai, kirai, žuvėdros), žvirblinių paukščių (skruzdlesės, tanagros, kregždės, musinukės, vieversiai, zylės, strazdai, pečialindos, startos), yra kolibrių. Iš roplių veisiasi gyvatės, įvairių rūšių driežai, agamos, chameleonai, iguanos, gekonai, scinkai, krokodilai, aligatoriai, vėžliai; iš varliagyvių – ambistomos, varlės, rupūžės, medvarlės.
2005
Fiziniai geografiniai regionai
Šiaurės Amerikos kraštovaizdis (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Pagal reljefo morfostruktūrą ir vyraujančius kraštovaizdžius Šiaurės Amerikoje skiriama 11 regionų: Grenlandija, Kanados Arktinis salynas, Laurentijos plokščiakalnis, Apalačai (Apalačų kalnai), Centrinės Lygumos, Didžiosios Lygumos, Atlanto-Meksikos įlankos pakrančių žemumos (Atlanto pakrantės žemuma, Meksikos įlankos pakrantės žemuma), Šiaurės Kordiljeros, Centrinės Kordiljeros, Meksikos kalnynas, Centrinė Amerika. Šiaurės Kordiljeros (Aliaskoje ir Kanadoje) susideda iš trijų išilginių orografinių juostų (išorinių gūbrių sistemų ir tarp jų esančių plynaukščių juostos). Klimatas subarktinis ir vidutinių platumų. Kraštovaizdžių išsidėstymas asimetriškas: Ramiojo vandenyno pusės šlaituose vyrauja drėgnų spygliuočių miškų juosta, šiaurėje – vandenyno pakrantės pievos; palei rytinį šlaitą keičiasi tundros, taigos, mišriųjų miškų, miškastepių ir stepių žemyniniai kraštovaizdžiai su vertikalių juostų sistema. Žemyniškiausi ir sausiausi yra vidinių plynaukščių regionai. Centrinės Kordiljeros – plačiausia kalnų juostos dalis, kurios vakarinę juostą sudaro neaukšti pakrantės gūbriai, rytuose – Uolinių kalnų grandinė (didžiausias aukštis 4399 metrai). Vidinių plynaukščių sritis išplatėjusi (Didysis Baseinas, Kolorado plynaukštė). Vidutinių platumų ir subtropinis klimatas. Palei Ramųjį vandenyną paplitę mišriųjų miškų ir viduržemio tipo kraštovaizdžiai, rytiniame pakraštyje – stepės. Vidiniams plokščiakalniams būdingos dykumos ir pusdykumės.
Vrangelio–Šventojo Elijo nacionalinis parkas Aliaskoje (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Aplinkos apsauga
Šiaurės Amerikoje yra apie 250 nacionalinių parkų, kuriuose saugoma vertingos, retos arba nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys, ekosistemos, vaizdingi kraštovaizdžiai, turintys ir rekreacinę vertę. Svarbiausi Šiaurės Amerikos nacionaliniai parkai: Jasperio nacionalinis parkas, Kluane’o nacionalinis parkas ir rezervatas, Wood Buffalo nacionalinis parkas (Kanada), Bahia de Loreto, Monterrey viršukalnių nacionalinis parkas, Šventojo Petro Kankinio kalnų nacionalinis parkas (Meksika), Denali nacionalinis parkas ir draustinis, Didžiojo kanjono, Evergladeso, Great Smoky kalnų nacionalinis parkas, Havajų ugnikalnių nacionalinis parkas, Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas, Mamuto urvyno, Mesa Verde nacionalinis parkas, Olimpinis, Redwoodo nacionalinis parkas, Sekvojų nacionalinis parkas, Yellowstone’o nacionalinis parkas, Yosemite’io nacionalinis parkas (Jungtinės Amerikos Valstijos), La Amistado tarptautinis parkas (Kosta Rika ir Panama), Tikalio (Gvatemala).
Arkų nacionalinis parkas Jutos valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Šiaurės Amerikos saugomos teritorijos užima apie 27 % Jungtinių Amerikos Valstijų, apie 11 % Meksikos, apie 10 % Kanados teritorijos. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 12 Jungtinių Amerikos Valstijų, 4 Meksikos ir 9 Kanados saugomos gamtinės teritorijos arba objektai (2012).
2096