Šiáurės Amèrikos geogrãfinių tyrmų istòrija
Viduriniai amžiai
Kristupas Kolumbas atvyksta į Ameriką (litografija, 1893, Louis Prang & Co, Bostonas, Jungtinės Amerikos Valstijos)
985 normanų keliautojas Bjarni Herjólfssonas perplaukęs Atlantą pasiekė Kanados šiaurės vakarinį krantą, 995–96 (kitais duomenimis, 1000, 1004) Leifas Eiriksonas – Baffino Žemę, Labradoro pusiasalį (dalį jo pavadino Vinlandu). Vėliau normanai atrado Hudsono ir Foxe’o sąsiaurius. K. Kolumbo vadovaujama ispanų ekspedicija 1492 atrado Bahamų salyno San Salvadoro salą, po to Kubą, Haitį. Iki 1503 surengė dar 3 keliones į Šiaurės Ameriką, atrado Dominikos, Gvadelupos, Antigvos, Puerto Riko, Jamaikos salas, apiplaukė Jukatano pusiasalį ir Centrinės Amerikos šiaurės rytinį krantą nuo Hondūro iki Panamos sąsmaukos. 1497 G. Caboto atrado Niufaundlando salos šiaurinį krantą, 1498 S. Caboto (abu Anglija) pasiekė Labradoro pusiasalį, Šiaurės Amerikos pakrantėmis nuplaukė iki Chesapeake’o įlankos.
16 amžius
16 a. pirmoje pusėje į Šiaurės Ameriką vyko ispanų ekspedicijos. 1513 V. N. de Balboa perėjo Panamos sąsmauką ir pirmasis iš europiečių pasiekė Ramųjį vandenyną. 1528–35 Álvaras Núñezas Cabeza de Vaca keliavo nuo Floridos iki Kalifornijos ir Meksikos (per Didžiąsias Lygumas pasiekė Uolinius kalnus ir Meksikos kalnyną). 1539 H. de Soto vadovaujama ekspedicija atrado Misisipės upę, 4 m. tyrė dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų pietrytinę dalį, 1543 plaukdami Misisipe pasiekė Meksikos įlanką. 1540–42 F. Vázquezas de Coronado keliavo iš Meksikos sausuma iki 40° šiaurės platumos. 1542 Juano Rodríguezo Cabrillo ekspedicija ištyrė apie 1600 km Ramiojo vandenyno pakrančių. 1524 italas Giovanni da Verrazzano ištyrė ir aprašė apie 2300 km Šiaurės Amerikos rytinių pakrančių, sudarė pirmuosius pakrantės žemėlapius. 1534 J. Cartier (Prancūzija) atrado Šventojo Lauryno įlanką ir upę, Princo Edvardo ir Anticosti salas, 1535–36 ir 1541–42 tyrė Šventojo Lauryno upės pakrantes.
Kolorado užkariavimas (Francisco Vázquezo de Coronado ekspedicija; aliejus, 2017, dailininkas Augusto Ferrer-Dalmau Nieto)
Šiaurės vakarų jūrų kelio iš Atlanto į Ramųjį vandenyną (per Kanados Arktinį salyną) 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje ieškojo J. Davisas, Robertas Bylotas, W. Baffinas, M. Frobisheris (Anglija) ir kiti keliautojai; ištyrė Baffino jūros ir Hudsono įlankos krantus, Foxe’o baseiną. Jų vardais pavadintos salos, įlankos, sąsiauriai.
17 amžius
1603–16 S. de Champlainas (Prancūzija) surengė keletą ekspedicijų į Šiaurės Ameriką, tyrė Šventojo Lauryno upę, Atlanto vandenyno pakrantes, sudarė žemėlapių. Šventojo Lauryno upe nuplaukė iki Hurono ir Ontarijo ežerų, ištyrė Aukštutinį, Mičigano ir Erie’o ežerus, atrado Niagaros krioklį. 1614 Šiaurės Amerikos pakrantes tyrė J. Smithas (Anglija), pakrantės dalį tarp Penobscoto įlankos ir Cape Codo kyšulio 1620 pavadinęs Naująja Anglija. 1648 S. Dežniovas (Rusija) atrado Beringo sąsiaurį.
18 amžius
1734–49 Pierre’as Gaultier de Varennes’as de La Vérendrye (Prancūzija) atrado Winnipego, Manitobos ežerus. 1741 V. J. Beringas ir A. Čirikovas (Rusija) iš Kamčiatkos nuplaukė iki Aliaskos pietinių krantų, tyrė Šiaurės Amerikos šiaurės vakarines pakrantes, atrado keletą Aleutų salyno salų. 1770–72 Samuelis Hearne’as atrado Didįjį Vergų ežerą. 1789 A. Mackenzie (abu Anglija) – Mackenzie upės ištaką iš Didžiojo Vergų ežero, nuplaukė upe iki Arkties vandenyno, 1793–94 pirmasis skersai perėjo Šiaurės Ameriką iš rytų į vakarus (per Uolinius kalnus).
19 amžius
1807–11 Davidas Thompsonas (Anglija) kartografavo Kolumbijos upės baseiną ir kitas Šiaurės Amerikos teritorijas. 19 a. žemyno šiaurinius krantus tyrė anglų ekspedicijos. 1818 J. Rossas tyrė Grenlandijos vakarinę pakrantę, 1829–33 – Kanados Arktinį salyną, sudarė įlankų ir sąsiaurių žemėlapių. 1819–20 W. E. Parry atrado Somerseto, Melville’io salas. 1821–26 J. Franklinas ištyrė Šiaurės Amerikos šiaurinę pakrantę nuo Hudsono įlankos iki Beauforto jūros. 1885 Henris Turemanas Allenas (Jungtinės Amerikos Valstijos) perėjo Aliaską iš pietų į šiaurės vakarus, ištyrė ir kartografavo Jukono upės baseiną. O. Sverdrupas (Norvegija) 1898–1902 tyrė Kanados Arktinį salyną.
20 amžius
R. Amundsenas 1903–06 pirmasis nuplaukė Šiaurės vakarų jūrų keliu nuo Grenlandijos iki Beringo sąsiaurio. 1906–08, 1912–13 ir 1929–30 (vadovas A. L. Wegeneris) surengtos ekspedicijos į Grenlandiją; tirti ledynai, tektonika, paleoklimatas, atmosferos termodinamika, atmosferos reiškiniai, įkurtos kelios meteorologinių ir glaciologinių tyrimų stotys (viena jų, mokslinė stotis Eismitte, Grenlandijos ledinio skydo viduryje, 3000 m aukštyje). 1945–50 iš lėktuvų kartografuotas visas Kanados Arktinis salynas, ištirti Kanados ledynai. 1948–51 į Grenlandiją surengtos pirmosios prancūzų poliarinės ekspedicijos. 1948–49 ekspedicijos dalyviai (vadovas Paulis-Émileʼis Victoras) šalia Eismitte įrengė savo stotį, kurioje žiemojo; tyrinėjo ledą, klimatą, meteorologinius reiškinius, atliko geofizinius tyrimus, kartografavimą, pėsčiomis ir roges traukiančiomis vikšrinėmis transporto priemonėmis nukeliavo apie 95 000 kilometrų. 1950–51 ekspedicijos vadovas Jeanas Malaurie metus gyveno tarp eskimų, tyrinėjo jų gyvenimą, papročius.
Alfredo Lotharo Wegenerio ekspedicija Grenlandijoje (1930)
Lietuviai
1994 į aukščiausią žemyno viršūnę – Denalio kalną – įkopė Lietuvos alpinistas V. Vitkauskas, 2009 – S. Vilius, 2011 – 9 alpinistų grupė.
Belizo, Gvatemalos, Hondūro, Kosta Rikos, Meksikos, Nikaragvos, Salvadoro bei Barbadoso, Dominikos, Martinikos, Sent Lusijos, Trinidado ir Tobago urvus tyrinėjo Lietuvos speleologų ekspedicijos; išvykų aprašymai E. Laicono 2019 išleistoje knygoje Baimės vieta.
2009 po Jungtinių Amerikos Valstijų vakarinę dalį automobiliu keliavo žurnalistai ir keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus (kelionės reportažai TV dokumentikos laidoje Mylių Amerika), 2016 jie lankėsi Meksikoje, Belize, Gvatemaloje, Salvadore, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje (kelionės reportažai TV dokumentikos laidoje Karibų ratai), 2018 – Kanados vakaruose ir Aliaskoje (kelionės reportažai TV dokumentikos laidoje Į Šiaurę).
2332
2271