Šiáurės Amèrikos indnų mitològija ir relgijos atkuriama iš archeologinių radinių, meno dirbinių, užkariautojų rašytinių šaltinių.
Šiaurės Amerikos indėnų gentys neturėjo griežtos dievų ir dvasių hierarchijos. Labai paplitęs mitų vaizdinys apie dangaus 4 puses ir 4 stichijas (žemę, ugnį, vėją, vandenį). Dangaus 4 dalys suvokiamos kaip pasaulio baigtinumo ir vienovės simbolis, susijęs su cikliškumo idėja. Tikėta, visi gamtos reiškiniai turi neregimą magišką jėgą, kuri yra ne tik dvasios ar dievybės, bet ir viso pasaulio bei bet kurios antgamtinės galios ženklas. Daugelis genčių garbino aukščiausiąją dievybę – zoomorfinę, antropomorfinę arba beformį demiurgą (pueblų gentys – Avonaviliną, irokėzai – Taronahajavagoną, muskogai – Esogetu Emisi, navahai – deivę Ahsonnutli).
Beveik visos gentys turi mitų apie pasaulio sukūrimą. Jų svarbiausi motyvai: žemė iškilusi iš pasaulio vandenyno (muskogai), nukritusi iš gyvūnų aukštutinio pasaulio (irokėzai), sukurta dievybės (hopai) arba iš dievybės kūno (zunjai). Gausu mitų apie genčių atsiradimą ir migraciją, stebuklingų talismanų ir relikvijų įsigijimą. Kajovų mite pasakojama, kad jų gentis į pasaulį užlipusi tuščiaviduriu medžio kamienu (pasaulio medis) ir keliavusi iš Yellowstone’o upės aukštupio į stepes pietuose, kelionėse įgydama stebuklingą fetišą. Osedžių protėviai nusileidę iš žvaigždžių ir atėję prie Misisipės.
Paplitę mitai apie genčių vadų kilmę (juose yra motyvų apie migraciją iš jūros, kovas su aplinkinėmis gentimis, toteminių herbų atsiradimą). Pasakojama, migracijos laikotarpiu kiekviena gentis įgijusi dvasias užtarėjas (kačinas), siejamas su derlingumo kultu. Įvairiais variantais paplitęs mitas apie dvynius.
Daugelio genčių mituose veikia zoomorfinis personažas (čerokių – triušis, navahų – kojotas, sijų – voras), atliekantis pasaulio kūrėjo ir kultūrinio herojaus funkcijas (pagrobia žmonėms ugnį, išmoko juos amatų, nugali įvairias pabaisas). Algonkinų, pueblų, dakotų mituose kaip kultūrinis herojus veikia perkūno paukštis Cuna (Tsoona; išmokė statyti namus, kelti toteminius stulpus), mohavių – žemės ir dangaus sūnus Mastamho (padalijo gentims žemę, upes, kalnus, išmokė žemdirbystės, keramikos).
Paplitę mitai apie milžinus žmogėdras (pvz., irokėzų mitų ciklas apie titnaginius milžinus žmogėdras). Irokėzai ir algonkinai turi mitų apie nykštukus. Yra daug mitų apie žmonių virtimą gyvūnais. Naudinguosius augalus personifikuojančios dievybės, neregimos įvairių stichijų ir daiktų dvasios yra svarbios žemdirbių genčių mituose. Tarp algonkinų paplitęs tikėjimas gerosiomis ir blogosiomis gamtos dvasiomis (manitu). Dakotų mituose dvasių 4 kategorijoms atstovauja 4 stichijos (vanduo, žemė, vėjas, ugnis), kiekvienai jų būdingas sudėtingas spalvų ir erdvės asociatyvus ryšys.
Mituose svarbūs yra lokys (kūrimo simbolis), gyvatė (žemės simbolis), erelis (saulės simbolis), bizonas; šuo ir lapė laikyti karinių sąjungų įkūrėjais.