Šiáurės Lietuvõs kárstinis regiònas, karstinių reiškinių paveikta sritis Biržų ir Pasvalio rj. savivaldybių teritorijose, Panevėžio rj. savivaldybės teritorijos šiaurinėje bei Radviliškio rj. savivaldybės teritorijos rytinėje dalyse. Kupiškio, Pakruojo ir Joniškio rajonų savivaldybėse aptikti pavieniai karbonatinio karsto reiškiniai. Karstinių reiškinių aptinkama ir Latvijos pietinėje dalyje. Bendras karstinių reiškinių paveiktos teritorijos plotas Lietuvoje siekia 1046,087 km2. Šioje teritorijoje žemės paviršiuje ir gilesniuose sluoksniuose paplitusios poledynmečiu vykusio ir dabar tebesireiškiančio karstinio proceso (karstas) apraiškos. Jų atsiradimas dažniausiai susijęs su 10–15 m (upių slėniuose ir kai kuriose tarpupiuose – 0,5–2,5 m) gylyje slūgsančių viršutinio devono Tatulos svitos gipsingų ir dolomitingų nuogulų tirpimu; daugiausia tirpsta Nemunėlio sluoksnių gipsai, slūgsantys po nuo keliasdešimties centimetrų iki 5–8 m storio morenine danga. Rajone paplitusoios paviršinės (įslūgos, įdaubos, nišos, smegduobės) ir požeminės (tuštumos, olos) karstinės formos.
Karvės ola – didžiausias Lietuvoje urvas
Geologų duobė
Gausiausios – smegduobės (karstinės įgriuvos). Jos atsiranda skliauto uolienoms įgriuvus į požemines tuštumas, susidariusias ištirpus gipsui. Daugiausia požeminių ertmių susiformuoja palei tektoninius plyšius arba jų sankirtoje; formuojasi nuo šimtų iki tūkstančių metų, kol pasiekia kritinį skersmenį. Regione paplitusios įvairaus morfologinio tipo, dydžio, gylio ir amžiaus smegduobės. Dažniausiai – apvalios ir ovalios, lėkštiškos ir dubeniškos, rečiau – pailgos, piltuvo formos. Karstinių įgriuvų skersmuo svyruoja nuo 0,5 iki 30 ir daugiau metrų, gylis – nuo 0,3 m iki 8–10 m (kartais 15 metrų). Pailgos formos įgriuvų ilgis būna 15–40 m, plotis – 5–20 metrų. Didžiausios smegduobės būdingos Šiaurės Lietuvos karstinio regiono vakarinei daliai. Smegduobės būna sausos ir pripildytos vandens, pavienės arba besitęsiančios grandinėmis, dažnai susiliečiančios viena su kita.
Karstiniai procesai Lietuvoje vyko skirtingais laikotarpiais. Skiriamas senasis (vykęs priešledynmečio, ledynmečio ir tarpledynmečio laikotarpiais) ir šiuolaikinis karstas. Naujesnių įgriuvų Lietuvoje suskaičiuota apie 10 000 (2018), iš viso jų esama net apie 15 tūkstančių. Naujų smegduobių atsiradimas byloja apie karstinio proceso suaktyvėjimą. Pagal karsto aktyvumą (santykinį karstinio proceso greitį) Šiaurės Lietuvos karstinis regionas suskirstytas į skirtingo intensyvumo zonas: aktyvaus paviršinio karsto, aktyvaus požeminio karsto, senojo ledynmetinio ir priešledynmetinio karsto. Intensyvaus karsto zona apima Biržų ir Pasvalio rajonų teritorijas. Joje žemės paviršiuje paplitusios atviros karstinės formos.
Pagal smegduobių tankumą (kiekį kvadratiniame kilometre) Šiaurės Lietuvos karstinio regiono teritorijoje skiriama ypač (daugiau kaip 80 smegduobių), labai (50–80), vidutiniškai (20–50) ir mažai (mažiau kaip 20) sukarstėjusių plotų. Tankiausi plotai šliejasi prie pagrindinių upių (Lėvens, Mūšos, Svalio, Pyvėsos, Tatulos, Apaščios, Upytės) slėnių, tektoninių deformacijų zonų. Ypač sukarstėjusių ir labai sukarstėjusių plotų daugiausia yra 5–7 km pločio ruože, kuris tęsiasi iš pietvakarių į šiaurės rytus nuo Pasvalio per Kirdonis bei Karajimiškį iki Biržų šiaurinių apylinkių. Daugiausia smegduobių (vietomis daugiau kaip 200 smegduobių kvadratiniame kilometre) Ripeikiuose, Karajiminiškyje; čia jos užima daugiau kaip 30 % ploto ir formuoja karstinį kraštovaizdį. Kitose Šiaurės Lietuvos karstinio rajono dalyse aptinkami tik nedideli vidutiniškai sukarstėję ploteliai, likusi dalis – mažai sukarstėjusi.
Kirkilų ežerynas (daugiau kaip 30 susijungusių smegduobių)
Lietuvos karstinio reljefo įvairovė saugoma Drąseikių (782,5 ha), Padaičių (725 ha), Daumėnų (423 ha) geologiniuose bei Tatulos (1518 ha), Kirkilų (1137 ha), Karajimiškio (674 ha) kraštovaizdžio draustiniuose. Didžiausias Lietuvoje karstinės kilmės Kirkilų ežeras (Kirkilų ežerynas) susidarė susijungus daugiau kaip 30 skirtingu laiku susiformavusių smegduobių. Didžiausi karstiniai urvai – Žalsvasis šaltinis, Karvės ola, žymiausia smegduobė – Lapės ola, karstiniai šaltiniai – Smardonės šaltinis, Salomėjos šaltinis.
Dėl neigiamo karstinių reiškinių poveikio Šiaurės Lietuvos karstiniame regione gyvenantys žmonės patiria materialinių nuostolių: pažeidžiamos statinių konstrukcijos, gadinama inžinerinė infrastruktūra, nukenčia žmonių turtas; statybai ir žemdirbystei taikomi specialūs reikalavimai.
Tyrinėjimai
Seniausių įrašų apie karstinius reiškinius Lietuvoje randama Mintaujos (dabartinės Jelgavos) gimnazijos mokytojo J. Ferberio darbuose (1784). 1816–18 Smardonės mineralinius šaltinius aprašė T. von Grotthussas (tyrė vandens cheminę sudėtį, aiškino šaltiniuose aptinkamo sieros vandenilio kilmę). 19 amžiuje Lietuvos karstą tyrinėjo rusų geologas G. Helmersenas ir lietuvių gamtininkas ir kraštotyrininkas A. P. Kašarauskis (1862), estų geologas C. Grewingkas (1858–86), 20 a. – M. Kaveckis (1921–36), M. Tomašauskas (1924), J. Dalinkevičius (1928), Mykolas Gomolickas (1950), Rapolas Rajeckas (1953), A. Linčius, V. Narbutas (1953–81). Lietuvos urvus tyrinėjo Rusijos ir Lietuvos speleologai E. Laiconas, Arkadijus Silantjevas, Aleksejus Aksionovas, Raimondas Daniūnas, Vytis Vilkas.