Šiáurės Makedònijos istòrija
Jugoslavijos valdoma Makedonija
Šiaurės Makedonija apima Vardaro Makedoniją, t. y. Makedonijos (čia pateikta Makedonijos istorija iki 1913) dalį, kuri po II Balkanų karo (1913) atiteko Serbijai. Per Pirmąjį pasaulinį karą ją, kaip ir Egėjo Makedoniją, buvo užėmusi Bulgarija. 1918 ši teritorija tapo susikūrusios Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės, 1929 pavadintos Jugoslavija, dalimi (vadinamoji Pietų Serbija, 1929 sudarė Vardaro banoviną). Buvo atsilikęs žemės ūkio kraštas. Pramonė plėtota menkai. Dėl gyventojams (apie 2/3 jų buvo neraštingi) centrinės valdžios peršamos serbų kalbos ir kultūros (makedonų kalba laikyta serbų kalbos tarme) bei žemės ūkio plėtotės priedanga vykdomos serbų kolonizacijos stiprėjo Makedonijos vidaus revoliucinės organizacijos (įkurta 1893), siekiančios visos Makedonijos autonomijos, įtaka. Per Antrąjį pasaulinį karą Bulgarija, 1941 vėl užėmusi didumą Makedonijos (vakarinę dalį okupavusi Italija prijungė ją prie Albanijos), siekė čia diegti bulgarų kalbą ir kultūrą. Karo metais čia aktyviai veikė Makedonijos vidaus revoliucinė organizacija, dalis gyventojų rėmė J. Tito vadovaujamus komunistinius partizanus (Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armija), kurie kovojo ne tik su bulgarų ir italų okupantais, bet ir serbų monarchistais četnikais.
1944 08 02 Makedonijos antifašistinė nacionalinio išsivadavimo taryba paskelbė Makedonijos Liaudies Respubliką. 1944 11 visą dabartinės Šiaurės Makedonijos teritoriją užėmė komunistiniai partizanai ir Bulgarijos kariuomenė. Makedonija tapo viena iš šešių komunistinės Jugoslavijos Federacijos respublikų (1963 pavadinta Makedonijos Socialistine Respublika; apėmė tik Vardaro Makedoniją). 1947 svarstant Bulgarijos ir Jugoslavijos susivienijimo galimybę planuota suvienyti Pirino Makedoniją bei Vardaro Makedoniją, bet 1948, pašlijus Jugoslavijos ir SSRS santykiams, šių ketinimų atsisakyta.
Skopjė po žemės drebėjimo (1963)
1945 Makedonijoje įvykdyta žemės ūkio reforma, 1946 nacionalizuota pramonė, 1949 pradėta žemės ūkio kolektyvizacija (1953 jos atsisakyta). Iki 7 dešimtmečio vidurio labai plėtota pramonė, bet Makedonijos ekonominis atsilikimas nuo kitų Jugoslavijos respublikų nesumažėjo. Komunistinės Jugoslavijos valdžia griežtai slopino bet kokius Makedonijos nepriklausomybės siekius (jos autonomija buvo gana formali), bet propagavo makedonų kaip savarankiškos tautos koncepciją, skatino jų tautinės tapatybės stiprėjimą bei kultūros plėtrą: sukurta literatūrinė makedonų kalba (1945 patvirtinta abėcėlė), plėtotas švietimas (1949 įkurtas Skopjės universitetas). 1967 įkurta autokefalinė Makedonijos stačiatikių bažnyčia (kitų stačiatikių Bažnyčių iki šiol nepripažinta).
Nepriklausoma valstybė
9 dešimtmečio pabaigoje Jugoslavijoje žlungant komunistinei santvarkai Makedonijoje ėmė kurtis politinės partijos (per 1990 11 rinkimus daugiausia balsų surinko Makedonijos vidaus revoliucinė organizacija–Demokratinė Makedonijos nacionalinės vienybės partija, įkurta 1990), bet nepriklausomybės skelbti neskubėta – Makedonija buvo viena lojaliausių federacijos narių.
Tik Jugoslavijai pradėjus irti per 1991 09 08 referendumą (jį boikotavo Makedonijos albanai, sudarantys apie 1/4 šalies gyventojų) makedonai pritarė Makedonijos suverenumui.1991 11 17 patvirtinta konstitucija paskelbė Makedoniją nepriklausoma demokratine valstybe. Iki 1992 pavasario iš Makedonijos buvo išvesta Jugoslavijos kariuomenė. 1992 04 įvesta nacionalinė valiuta.
Bijodama Makedonijos teritorinių pretenzijų į Egėjo Makedoniją ir makedonų separatistinių siekių stiprėjimo, naujosios valstybės iki 1995 nepripažino Graikija, kuri pirmiausia ginčija Makedonijos Respublikos pavadinimą. Dėl to Makedonija 1993 buvo priimta į Jungtines Tautas laikinu Buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pavadinimu (vartotas dažniausiai angliška forma The Former Yugoslav Republic of Macedonia, sutrumpintai FYROM; 2007 Makedonijos Respublikos pavadinimą buvo pripažinusios 110 pasaulio valstybių, tarp jų – Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Rusija ir dvi Europos Sąjungos narės – Lenkija ir Slovėnija).
1998–99 į šalį atvyko apie 360 000 albanų pabėgėlių iš Kosovo. Sureguliavus Kosovo krizę (1999) jie išvyko, bet radikalizavo šalies albanus, kurie reikalauja rajonų, kuriuose sudaro daugumą, autonomijos ir konstitucinio jų lygiateisiškumo įtvirtinimo. 2001 03–07 šalies vakaruose ir šiaurėje vyko albanų sukilėlių Nacionalinio išsivadavimo armijos kovos su Makedonijos kariuomene (nutrauktos tarpininkaujant Europos Sąjungai ir įsikišus NATO). 2001 11 parlamentas priėmė albanų reikalaujamas konstitucijos pataisas (albanams suteikta tam tikra teisinė ir kultūrinė autonomija).
Dėl nutrūkusių ekonominių santykių su kitomis Jugoslavijos respublikomis ir 1994–95 Graikijos vykdytos ekonominės blokados (nutraukta Makedonijai šiek tiek pakeitus vėliavą ir konstituciją) 10 dešimtmečio pradžioje šalies ekonominė padėtis blogėjo. Dėl ūkio reformų (1993 pradėta valstybinių įmonių privatizacija) ir Vakarų valstybių ekonominės paramos 10 dešimtmečio antroje pusėje ūkis stabilizavosi ir ėmė pamažu plėtotis. 1991–98 ir 2002–06 valdė pokomunistinės Makedonijos socialdemokratų sąjungos vadovaujama koalicija, 1998–2002 ir 2006–16 – Makedonijos vidaus revoliucinės organizacijos–Demokratinės Makedonijos nacionalinės vienybės partijos ir Makedonijos albanų partijos koalicija. 2017–24 valdė Makedonijos socialdemokratų sąjungos vadovaujama koalicija (ministras pirmininkas 2017–20 ir 2020–22 – Zoranas Zaevas, 2022–24 Dimitaras Kovačevskis). 2024 05 parlamento rinkimus įtikinamai laimėjo Makedonijos vidaus revoliucinės organizacijos–Demokratinės Makedonijos nacionalinės vienybės partijos vadovaujamas blokas Jūsų Makedonija (58 vietos iš 120).
naujoji Skopjė (2014)
Nuo 21 a. pradžios Makedonija siekė narystės Europos Sąjungoje (2005 oficialiai paskelbta šalimi kandidate, derybų pradžios data nebuvo nenustatyta) ir NATO (2008 Graikija vetavo Makedonijos kvietimą). 2011 12 Tarptautinis Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad Graikija neturi teisės blokuoti Makedonijos narystės šiose organizacijose. Graikija žadėjo nebeblokuoti Makedonijos pastangų, kai tik ji pakeis savo pavadinimą. Beveik du dešimtmečius besitęsiantis ginčas (Graikija tvirtino, kad Makedonijos pavadinimas gali reikšti teritorines pretenzijas į jos Makedonijos provinciją bei antikinį graikų paveldą) išspręstas 2018 abiejų šalių vadovams priėmus kompromisinį sprendimą ir 2019 02 12 Makedoniją pervadinus Šiaurės Makedonija. 2020 03 27 Šiaurės Makedonija tapo NATO nare.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir Šiaurės Makedonijos gynybos ministrė Radmila Sekerinska (Skopjė, 2018 01 18)
1991–99 šalies prezidentas buvo K. Gligorovas, 2000–04 – Borisas Trajkovskis (2004 žuvo lėktuvo katastrofoje Bosnijoje ir Hercegovinoje), 2004–09 – Branko Crvenkovskis (1992–98 ir 2002–04 buvo Makedonijos ministras pirmininkas). 2009–19 – Gjorge Ivanovas (2014 perrinktas), 2019 05 Šiaurės Makedonijos prezidentu išrinktas socialdemokratų kandidatas Stevo Penderovskis (antrame rinkimų ture surinko 53,59 % rinkimų balsų). 2024 05 jis pralaimėjo prezidento rinkimus Gordanai Siljanovskai-Davkovai, atstovaujančiai Makedonijos vidaus revoliucinei organizacijai–Demokratinei Makedonijos nacionalinės vienybės partijai (II ture surinko 69,01 % rinkėjų balsų).
Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1995.
L: I. Stawowy-Kawka Historia Macedonii Wrocław 2000.
Šiaurės Makedonijos gyventojai
Šiaurės Makedonijos konstitucinė santvarka
Šiaurės Makedonijos partijos ir profsąjungos
Šiaurės Makedonijos ginkluotosios pajėgos
Šiaurės Makedonijos literatūra
Šiaurės Makedonijos architektūra