Šiáurės vakar krãštas (rus. Severo-Zapadnyj kraj), 19 a. viduryje–20 a. pradžioje vartotas Rusijos imperijos dalies, apėmusios per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus prie Rusijos imperijos prijungtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes (be Užnemunės), neoficialus pavadinimas.
Apėmė Vilniaus guberniją, Kauno guberniją, Gardino guberniją, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijas. Kartu su Pietvakarių kraštu (Voluinės, Podolės, Kijevo gubernijos) sudarė Rusijos imperijos Vakarų kraštą.
Šiaurės vakarų krašte išliko ūkio ir valdymo ypatumų: valstiečių dirbama žemė (išskyrus rytinę dalį) priklausė ne bendruomenei, o valstiečių kiemams (šeimoms, ūkiams). Rusijos imperijoje vykdytos valdymo reformos (pvz., 1864 zemstvos reforma) šiame krašte buvo vykdomos vėliau, mažesniu mastu ir ne visoje teritorijoje (lietuviškose gubernijose žemietijų nebuvo, Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko gubernijose modifikuota žemietijų sistema įvesta 1903). Buvo leidžiama tik šiam kraštui skirtų įstatymų ir potvarkių.
Po 1863–1864 sukilimo krašte pradėta įgyvendinti vadinamoji rusų pradų atkūrimo programa, vykdyta griežta rusifikacijos politika – uždrausta lietuvių spauda (lietuvių spaudos draudimas), persekiota Katalikų Bažnyčia, kelti rusų kolonistai.