Sbiro platfòrma (Сибирская платформа), tektoniškai nejudri (pasyvioji) žemyninės Žemės plutos dalis Šiaurės Azijos viduryje; susidariusi prekambre. Vakaruose riboja Jenisiejaus, rytuose – Lenos upės, pietuose – Baikalo ežeras; Sibiro platformos šiaurinė dalis yra prie Arkties vandenyno.
Nuosėdinę dangą sudaro rifėjaus ir fanerozojaus visų sistemų uolienos; bendras storis iki 12 kilometrų. Sibiro platformai būdingas suskaidytas reljefas; vidutinis aukštis 500 metrų. Platforma dabartines ribas įgavo mezozojaus ir kainozojaus laikotarpiais. Didžiąją Sibiro platformos dalį dengia paleozojaus uolienos (vyrauja kambro ir ordoviko).
Kristalinis pamatas daugiausia susiformavęs iš ankstyvojo archėjaus metamorfinių uolienų (amžius daugiau kaip 3,0 mlrd. metų) serijos. Pamatas į Žemės paviršių išeina šiaurinėje dalyje – Anabaro masyve ir Olenioko pakilumoje, pietryčiuose – Aldano skyde, pietvakariuose – Rytų Sajano ir Kano pakilumose.
Skiriamos neigiamos tektoninės struktūros: Tunguskos ir Viliujaus sineklizės, Angaros-Lenos, Irkutsko (Čeremchovo), Jenisiejaus-Chatangos įlinkiai, Uriko-Viliujaus ir Irkinejevo-Čiadobeco aulakogenai, Kano-Angaros įduba.
Žemės plutos storis siekia vidutiniškai 30–35 km; kinta nuo 25 km sinklinose iki 40 km skyduose.
Sibiro platformoje gausu naudingųjų iškasenų: geležies, vario, nikelio, tauriųjų metalų rūdų, žėručio (flogopito), pjezokvarco, apatito, degiųjų skalūnų, akmens ir rusvųjų anglių, naftos, dujų, akmens druskos, gipso, fosforito, grafito, islandiškojo špato, aukso sąnašynų, kimberlitų.
1417