Siclijos poètinė mokyklà, italų poetų ratelis, gyvavęs 13 a. 4–5 dešimtmetyje Sicilijoje ir Pietų Italijoje Frydricho II ir jo sūnų Manfredi ir Enzo dvaruose. Sicilijos poetinė mokykla yra vienas pirmųjų žinomų literatūros italų kalba reiškinių. Mokyklą sicilietiška 14 a. pradžioje pavadino Dante (nors dalis jos narių ir buvo kilę iš kitų vietų). Frydrichas II, varžydamasis su popiežiumi dėl viešpatavimo Italijoje, skatino kurti pasaulietinę poeziją italų kalba kaip alternatyvą kultūrinei Bažnyčios įtakai ir lotyniškajai tradicijai. Poezija buvo rašoma sekant Provanso trubadūrais. Sukurta poetinė kalba – taurioji Sicilijos tarmė, praturtinta provansalų ir kanceliarinės lotynų kalbos skoliniais. Būta reikšmingų stiliaus, žanrų, tematikos naujovių. Originalus Sicilijos poetinės mokyklos bruožas – gamtos poetiniai vaizdiniai, metaforos iš mokslo srities, elegantiški palyginimai. Siekdami stiliaus pakilumo šios mokyklos poetai atsisakė kai kurių Provanso poezijos žanrų ir temų (albos, pastorelės, sirventos), susijusių su liaudies kūryba, kasdieniu gyvenimu. Sicilijos poetinės mokyklos poetų kūrybos pagrindinė tema – meilė, pagal pirmųjų trubadūrų pavyzdį įprasminta kaip poeto vasalo tarnystė damai valdovei. Šį motyvą ilgainiui nustelbė svarbi tematinė naujovė – gilinimasis į meilės fenomeno psichologinį ir intelektinį aspektą. Tai padėjo pagrindus vėlesnei G. Guinizelli ir dolce stil nuovo lyrikai. Sicilijos mokyklos poezijos svarbiausi žanrai yra kancona ir sonetas, šio kūrėju laikomas mokyklos lyderis Iacopo da Lentini. Žymiausi Sicilijos poetinės mokyklos nariai – Pieras delle Vigne, Stefano Protonotaro, Guido delle Colonne ir kiti. Seniausias žinomas šios mokyklos kūrinys – Rinaldo d’Acquino kancona Jau neturėsiu aš paguodos (Giammai non mi conforto), kurioje paminėtas 1228–29 kryžiaus žygis. 1266 žuvus Manfredi, mokykla iširo. Sicilijos mokyklos poetinė tradicija buvo plėtojama Vidurio Italijoje (Guittone d’Arezzo ir kitų).
944