sidabrnė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių mokestis sidabriniais pinigais valstybei. Pagrindinės lėšos karo reikalams. Manoma, įvesta apie 14 a. vidurį, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. 1387 Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui nuo prievolės mokėti valstybei sidabrinę buvo atleistos Vilniaus, dalies Aukštaitijos bažnytinės žemės. 1447 Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo be bajorų sutikimo neimti sidabrinės iš savo pirmtakų didžiųjų kunigaikščių bajorams atiduotų valstiečių (ji likdavo valstiečių feodaliniams savininkams). Po Kazimiero valdžiusieji didieji kunigaikščiai atsisakydavo sidabrinės iš savo tiesioginių pirmtakų bajorams atiduotų valstiečių. Nuo 15 a. antros pusės bajorai savo valstiečių sidabrinę valstybei atiduodavo pagal Seimo nutarimus; patys bajorai Seime nustatydavo ir sidabrinės dydį. 1507 pradėjus reguliariai rinktis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimui valstiečiams buvo nustatytas toks sidabrinės dydis valstybei: 1507 6–12 grašių iš ariamos žemės lano (atitiko vėlesnį valaką), 1522 15 grašių nuo 2 jaučių, 7,5 grašio nuo 1 arklio žagrės, 6 – iš neturinčio žagrės, 3 – iš daržininko, 1528 90 grašių iš 8 tarnybų, 1561 20 grašių nuo valako arba nuo arklio žagrės, 10 – nuo pusvalakio ir nuo neturinčių jaučių arba arklių, 1563 60 grašių nuo žagrės, 15 – nuo neturinčių žagrės. 1561 surinkta 111 000 grašių kapų, 1562 – 228 000, 1563 – 230 000. Sidabrinės karo reikalams dažniausiai nepakakdavo; tai silpnino krašto gynybą.
683