„sidabro amžius“ („serebrianyj vek“), rusų literatūros 19 a. pabaigos–20 a. pirmųjų 2 dešimtmečių laikotarpis, sutapęs su modernizmo srovių (simbolizmo, akmeizmo ir kitų) išplitimu Rusijoje. Sidabro amžiaus terminas literatūrologijoje dažniausiai siejamas su su šio laikotarpio rusų poezija. Formavosi kaip opozicija 19 a. vyravusiam realizmui. Būdinga aktualizuota kalbos problematika, realistinių meno formų atsisakymas, meninės formos suabsoliutinimas. Atstovai – įvairių estetinių ir filosofinių pažiūrų kūrėjai. Jie turėjo aiškiai suformuluotas programas, būrėsi į grupuotes (akmeistų Cech poėtov), leido manifestus, žurnalus (simbolistų Severnye cvety, Vesy, akmeistų Apollon, Giperborej), Rusijos įvairiuose miestuose rengė viešus poezijos skaitymus ir diskusijas. Žymiausi atstovai: simbolistų vyresnioji – K. Balmontas, V. Briusovas, D. Merežkovskis, F. Sologubas – ir jaunesnioji – A. Belas, A. Blokas, V. Ivanovas – karta; akmeistai – A. Achmatova, S. Gorodeckis, N. Gumiliovas, G. Ivanovas, M. Kuzminas, M. Lozinskis, O. Mandelštamas.
Sidabro amžiaus terminą pirmą kartą 1928 pavartojo N. Ocupas, lygindamas šį laikotarpį su A. Puškino ir jo amžininkų epocha, vadinama rusų literatūros aukso amžiumi. Terminą įtvirtino A. Achmatova prisiminimų, praeities ir gyvenamojo laikotarpio apmąstymų poemoje Poema be herojaus (Poėma bez geroja, pirma sutrumpinta publikacija 1965, visas tekstas išleistas 1976).
Iš lietuvių poetų orientacija į sidabro amžių akivaizdi T. Venclovos eilėraščiuose.
2271