siderãcija (pranc. sidération), dirvožemio derlingumo didinimo būdas – žemės ūkio augalų, vadinamų sideratais, žaliosios masės auginimas ir aparimas. Vertingiausi sideratai yra pupinių šeimos augalai (dobilai, lubinai, barkūnai, seradėlės, žieminiai vikiai, dirviniai žirniai), šiek tiek mažiau vertingi bastutiniai ir kai kurių kitų šeimų augalai (baltosios garstyčios, rapsai, rapsukai, aliejiniai ridikai, facelijos, grikiai). Visi sideratai gausina dirvožemyje organinių medžiagų ir gerina dirvožemio struktūrą, buferiškumą, drėgmės imlumą, absorbavimą, biologinį aktyvumą. Ankštiniai sideratai dirvožemyje palieka iš oro asimiliuoto azoto (150–200 kg/ha), t. p. augalams prieinamo fosforo, kalio (šių elementų iš gilesnių sluoksnių paima sideratų šaknys). Kitų šeimų sideratai azotą kaupia iš dirvos organinių medžiagų ir mineralinių trąšų. Dėl azoto gausumo ankštinių sideratų žalioji masė dirvožemyje greitai suyra. Iš jos humuso susidaro mažai (apie 40 % iš mėšlo susidarančio humuso kiekio), todėl ankštiniai sideratai svarbesni ne kaip organinės medžiagos dirvožemyje kaupėjai, o kaip trąša. Sideracija saugo dirvožemį nuo erozijos, mažina mineralinių medžiagų (azoto, kalcio, kalio) išplovimą iš dirvožemio, yra gera priemonė nuo žemės ūkio augalų ligų, kenkėjų, piktžolių, gerina poarmeninių sluoksnių fizikines savybes. Iš pradžių sideratai buvo sėjami daugiausia pūdymuose, vėliau juos imta auginti kaip tarpinius pasėlius. Kinijoje, Indijoje, Centrinėje Azijoje sideracija buvo naudojama daugiau kaip prieš 3000 m., Viduržemio jūros šalyse ji buvo žinoma 2–3 a. prieš Kristų. 19 a. viduryje sideracija paplito Vokietijoje, Lenkijoje, 20 a. pradžioje – Rusijoje. Lietuvoje sideratus pradėta auginti 19 a. pabaigoje.
229