sela, religijose siela suvokiama kaip nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas, teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo žmogui mirštant.
Siela senovės egiptiečių religijoje
Senovės egiptiečių religijoje buvo tikima, kad sielą sudaro 5 dalys: ra, ba, ka, šeut, ach. Pastaroji buvo suvokiama kaip širdis, kaip jausmų, minčių ir sprendimų buveinė. Po mirties ji buvo sveriama ir pagal tai nusprendžiama, kur mirusysis turi keliauti. Šeut buvo suvokiama kaip visur žmogų lydintis šešėlis. Ra – vardas, suteiktas žmogui gimus. Buvo tikima, kol jis bus tariamas, gyvuos ir pats žmogus. Ba – labiausiai atitinka Vakarų sielos sampratą ir žymi žmogaus asmenį. Po mirties suprantamas kaip paukštis žmogaus galva, paliekantis kapą. Ka – sielos dalis, susijusi su gyvybine jėga ir gaunama su krauju. Ach – mirusiojo samprata; tikėta, kad po mirties ba susijungus su ka atsiranda ach.
2182
Siela judaizme
Judaizme žmogaus samprata yra siejama ir su kūnu, ir su siela. Pr 2, 7–23 pabrėžiamas kūnas – pirmasis žmogus yra vardu Adomas, nes buvo sukurtas iš žemės, o pirmoji moteris buvo sukurta iš jo kūno; Pr 12, 5; 14, 21 žmogus siejamas su siela. Biblijoje sielai nusakyti vartojamos 3 sąvokos – hebr. nešama, nefeš ir ruach – dažnausiai yra siejamos su kvėpavimu, su kuriuo ir susijusi gyvybinė galia, suprantama kaip kraujas (Pr 9, 4; Kun 17, 11). Nefeš yra siela, susijusi su kūnu, bet gali reikšti ir sielą atskirai nuo kūno (Pr 35, 18). Nešama – kvėpavimas fizine reikšme (Iz 2, 22), bet kartais pasireiškia kaip galia, nurodanti asmenį (Įst 20, 16). Ruach reiškia antgamtinę galią (Iš 31, 3), Dievo įkvėpimą (Pr 1, 3) ir net patį Dievą, bet dažniausiai nurodo vėją ar žmogaus kvėpavimą (Iš 15, 8; Pr 2, 7). Biblijoje mirtis nėra suvokiama kaip sielos išsivadavimas iš kūno. Sielos nemirtingumas, siejamas su protėvių garbinimu, buvo ir senovės Izraelyje (I Sam 28, 13). Dėl persų religinės įtakos susiformavo tikėjimas prisikėlimu ir sielos gyvavimu atskirai nuo kūno (Dan 12, 2; Iz 25, 6–8). Helenistinio laikotarpio ST knygose tikėjimas sielos nemirtingumu siejamas su graikų religijos įtaka (Išminties knyga). Rabinistinėje tradicijoje manoma, kad visos sielos buvo sukurtos pasaulio kūrimo metu. Tikima, kad Mesijas pasirodys, kai visos sielos bus baigtos kurti. Siela nuo žmogaus pradėjimo momento turi visas galimybes daryti gera arba bloga; siela yra sukurta atskirai nuo kūno, bet tik kūne ji atskleidžia savo tikrąją esybę – žmogaus asmenį. Talmude yra užuominų, kad atsakomybė už poelgius tenka ir kūnui, ir sielai. Žmogui mirus siela, priklausomai nuo jos poelgių, grįžta pas Dievą arba eina į Gihenomą ir čia laukia Paskutinio teismo kartu su kūnu.
Kitos Artimųjų Rytų tautos sielą suprato kaip jėgą, lemtį ir išvaizdą. Rabinistiniame judaizme nėra mokymo apie sielos nemirtingumą ir gyvenimą atskirai nuo kūno, nekalbama ir apie metempsichozę. Siela ir kūnas suvokiami kaip skirtingos kilmės esiniai. Kūnui mirus siela grįžta pas Dievą. Prisikėlimo iš mirusiųjų metu siela grįš į tą patį kūną. Visos sielos yra Dievo dvasios ar vėjo aspektai (Pr 1, 2). Siela įeina į įsčias pradėjimo metu; siela nenori įeiti į kūną, bet t. p. nenori ir jo palikti. Žmogui mirus siela 3 d. skrajoja virš mirusiojo kūno, tikėdamasi dar į jį grįžti. Sadukiejai neigė kūnų prisikėlimą, bet nėra duomenų, ar neigė ir sielos nemirtingumą. Fariziejų mokymas apie kitą pasaulį aiškiai išreiškia tikėjimą sielos nemirtingumu. Pasak helenistinio judaizmo atstovo Filono Aleksandriečio, kūnas yra sielos kalėjimas ir kiekvieno žmogaus tikslas yra grąžinti ją Dievui, kur ji gyventų nuolat kontempliuodama Dievą. Vidurinių amžių žydų filosofai sielą suvokė kaip visas gyvas būtybes. Avicebronas sielą suprato kaip atskirą nuo kūno esinį, Abrahamas ibn Daudas sielą laikė kūno dalimi. Kabala ir kitos mistinės judaizmo tradicijos detaliai aiškino sielos prigimtį ir paskirtį. Penkis rabinistinio judaizmo skiriamus sielos elementus siejo su su penkiais būties lygmenimis – nefeš yra susijusi su instinktais, ruach – su jausmais ir etiniu elgesiu, nešama – su intelektu ir Dievo pažinimu, chaja – Dievo dalis, jechida yra tikrasis vidinis judėjas. Kabala pabrėžė ir mokymą apie reinkarnaciją.
2182
Siela krikščionybėje
Krikščionybėje, remiantis NT, siela dažniausiai reiškia žmogaus gyvybę (Mt 16, 25–26; Jn 15, 13) arba žmogaus asmenį (Apd 2, 41), o ne atskirą žmogaus dalį. Siela su kūnu sudaro visą vientisą žmogaus esybę. Tikima, kad sielą sukūrė Dievas ir tik jis gali ją pasiimti. Ankstyvojoje krikščionybėje daug įtakos sielos sampratai turėjo platonizmui būdinga sielos egzistavimo iki pradėjimo idėja. Šis požiūris buvo populiarus Justino Kankinio, Klemenso Aleksandriečio, Origeno veikaluose ir religinėje literatūroje iki 13 amžiaus. Nuo 13 a. antros pusės katalikų teologijoje ilgainiui įsitvirtino Tomo Akviniečio sielos doktrina, paremta Aristotelio sielos samprata; platoniškasis sielos dualizmas buvo atmestas. Tomizmas įtvirtino pagrindinę sielos aksiomą – substancinė siela kartu su medžiaginiu kūnu sudaro vienybę, t. y. vientisą žmogų. Protinga siela yra žmogaus kūno forma savo būtimi ir esme. Šis mokymas buvo patvirtintas Vienne’o susirinkimo (1312) priimtoje konstitucijoje Fidei catholicae. 1513 Laterano V susirinkimas (1512–17) mokymą apie sielos nemirtingumą paskelbė dogma.
2245
Siela islame, hinduizme, budizme, šamanizme
Islame siela suprantama kaip kūno dalis; žmogui mirus Dievas siunčia angelą jos išplėšti ir nunešti į jai tinkamą vietą. Tikėta, kad sielą turi gyvūnai ir net paveikslai. Islamo filosofijoje apie sielą kalbėjo Alkindas, Avicena, Averojus. Hinduizme ir kitose indų religijose tikima, kad siela yra nepriklausomas nuo kūno esinys. Vedose tvirtinama, kad siela yra negimusi ir nemirtinga. Po mirties paukščio pavidalu skrenda arba į protėvių, arba dievų pasaulį. Rigvedoje Puruša, arba pirmasis žmogus, yra suprantamas kaip pirmapradė universali siela, iš kurios kilo visos sielos. Upanišadose kalbama, kad siela (atmanas) yra įsikūrusi žmogaus širdyje ir susivienijusi Brahmanu. Budizme mokoma, kad nėra savęs (anatman) ir nuolat migruojančios sielos. Žmogaus aš yra veiksmų ir intencijų padarinys. Šamanizme žmogaus mirtis ir liga suprantama kaip sielos dingimas iš kūno, nulemtas čiaudulio, sapnų ar burtų. Šamanas atsakingas sielą rasti ir grąžinti į savininko kūną.
2182