siela

sela, filosofijoje įvairiai suvokiamas, dažniausiai nematerialus esinys, priešinamas kūnui arba traktuojamas kaip jo gyvybinės galios, jausmai ar racionalusis pradas.

Siela antikos literatūroje

Antikos filosofijoje ir literatūroje siela (gr. psyhē, lot. anima) traktuojama kaip nematerialus pradas. Homero Iliadoje ir Odisėjoje siela yra nuo kūno nepriklausomas ir nematomas esinys, kurio funkcija prasideda žmogui nualpus ar mirus; siela suvokiama kaip gyvastis arba kvėpavimas, kuris žmogui mirus išskrenda per burną ar žaizdą ir leidžiasi į požemių pasaulį, kur tampa išoriškai atpažįstamu, bet netekusiu jausmų ir mąstymo mirusiojo vaiduokliu, panašiu į dūmus ar šešėlį (mirusieji kartais vadinami gr. psychai). Sielos ktos išraiškos ar apraiškos (gr. thumos ar menos) suvokiamos kaip kūnas-siela. Jos yra susijusios su valia, mąstymu ir jausmais; tai dažniausiai yra kuriame nors kūno organe apsigyvenusios galios. Manoma, iki Homero senovės Graikijoje buvo susiformavęs protėvių kultas, susijęs su mirusiųjų sielos garbinimu, paremtu tikėjimu, kad nuo kūno atsiskyrusi siela gyvena savarankiškai. Homero poemose yra tik tokio tikėjimo užuomazgų (Patroklo laidotuvės), o pohomeriniu laikotarpiu šis tikėjimas vėl atgijo. Archajiniu laikotarpiu sielą imta suprasti kaip atskirą nuo kūno žmogaus esinį.

Sielos samprata antikos filosofijoje

Ikisokratinė filosofija griežtai nepriešino sielos ir kūno. Daugelis ikisokratikų (Talis Miletietis, Anaksimandras Miletietis, Anaksimenas Miletietis) sielos nemirtingumą siejo su hilozoistine pasaulio samprata, sielą laikė ne žmogaus individualumu, išliekančiu po mirties, bet nemirtinga gamtos dalimi, todėl žmogui mirus siela esą susilieja su vienu ar kitu gamtos elementu. Siela buvo suprantama kaip gyvybės sinonimas (tai, kuo gyvas organizmas skiriasi nuo negyvo) arba kaip subtili materijos rūšis. Empedoklis, Anaksagoras Klazomenietis, Demokritas teigė, kad ne tik žmonės, bet ir gyvūnai bei augalai turi sielą. Anot Demokrito, siela yra apvalių ir lygių, vadinasi, ir lengviausiai judančių, atomų visuma. Herakleitas sielą traktavo kaip ugnį, kuri semiasi galią iš Visatos‑Ugnies ir yra jos dalis. Pasak jo, geriausias ir išmintingiausias žmogus yra tas, kurio siela sausa. Kaip priešprieša fiziologinei sielos sampratai susiformavo nemirtingos ir dieviškos (daimoniškos) kilmės sielos, kitokios negu gamtos elementai, supratimas, labai paveikęs klasikinę ir helenistinę graikų filosofiją. 6 a. pr. Kr. šią sielos sampratą skelbė orfikų, patyrusių Rytų filosofinę įtaką, teosofija. Pasak jos, kiekvieno žmogaus pareiga yra išlaisvinti sielą iš kūno ir iš įsikūnijimų rato (tai padaryti esą padeda orfikų misterijos, ritualai ir tam tikra gyvensena). Panašias nuostatas teigė ir Pitagoras bei jo mokiniai. Empedoklis laikėsi hilozoistinių nuostatų, bet teigė, kad siela nepaklūsta gamtos dėsniams, ją siejo su aukštesniu filosofiniu pažinimu ir ekstatiniu įkvėpimu, o ne su juslėmis.

Platono sielos samprata

Platonas iš orfikų ir Pitagoro perėmė ir išplėtojo nemirtingos sielos sampratą. Anot jo, siela yra nemedžiaginis, nemirtingas, pažinus ir neatsiejamas nuo žmogaus asmenybės esinys. Platono filosofijai būdinga ryškus dualizmas – siela suvokiama uždaryta kūne kaip kalėjime. Platonas Valstybėje teigė, kad sielą sudaro trys dalys: protingoji, piktoji ir geidžiančioji. Kiekviena jų atitinkamai turi savo dorybę: išmintį, narsą ir nuosaikumą, kurias valdo ir sieja teisingumas. Anot Platono, sielos sandara yra panaši į valstybės santvarką, o teisingo žmogaus sielos sandara atitinka dievišką pasaulio darną. Faidre sielos dalių darna yra vaizduojama kaip dviejų žirgų vežimas, valdomas važnyčiotojo. Timajuje siela dalijama į mirtingąją ir nemirtingąją dalis. Dialoge Faidonas Platonas, siekdamas įrodyti sielos nemirtingumą, teigė, kad siela egzistuoja dar prieš žmogaus gimimą; siela gali suvokti tiesas ir po kūno mirties, prisimena ankstesnį gyvenimą, todėl tikrasis pažinimas ir mokymasis yra prisiminimas.

Aristotelio svarstymai apie sielą

Anot Aristotelio, siela negali egzistuoti be kūno – visų gyvų organizmų (ir žmogaus) gyvybinės funkcijos susijusios su siela. Jos ir kūno santykis atitinka Aristotelio visuotinį formos ir materijos santykį. Siela yra principas, kiekvieno gyvo organizmo entelechija, galia, tikslas ir vienybė, telkianti kūną. Aristotelis teoriškai išskyrė sielos dalis, bet biologiniu atžvilgiu, anot jo, siela yra nedaloma. Jos dalijimą į mintančią (augalų sielą), juntančią (gyvūnų) ir mąstančią (žmogaus) sielą siejo su nauja naujos pakopos sielos forma. Augalų ir gyvūnų sielos galias turi ir žmogaus siela. Ji miršta kartu su kūnu, bet jos protingasis pradas gali būti nemirtingas, nes žmogui gimus jis ateina iš šalies.

Siela stoikų filosofijoje

Ankstyvojoje stoikų filosofijoje (Zenonas Kitijietis, Chrisipas) siela suprantama kaip lengva, išretėjusi ugninga dvasia – ugnies ir oro mišinys, gyvybę palaikantis oras, pneuma ir net Dievas. Sielą sudaro 7 dalys – 5 juslės, balsas, reprodukcijos siekis. Visas šias dalis valdo protingasis pradas logas (be jo sielos dalys nieko nesuvokia) ir protas (anot Chrisipo, vadovaujantysis sielos pradas). Stoikai buvo monistai, sielą suvokė materialiai – kaip visuotinės pneumos dalį: kūnas gali veikti sielą.

Epikūro sielos samprata

Epikūro požiūriu, siela yra ypatingas įvairių atomų derinys. Po mirties kūnui praradus galią juos išlaikyti siela suyra į atskirus atomus.

Vėlesnė sielos samprata

R. Descartes’o filosofijoje ryški sielos ir kūno priešprieša. Siela (svarbiausia savybė yra mąstymas) ir kūnas (svarbiausia savybė – tįsumas) – dvi skirtingos substancijos. B. Spinoza siekė įveikti R. Descartes’o dualizmą, teigė, kad egzistuoja tik viena substancija su dviem savybėmis – mąstymu ir tįsumu, t. p. sielai priskyrė kūniškas savybes. J. Locke’as prieštaravo scholastikoje įsigalėjusiai minčiai, kad siela yra substancija, neigė įgimtas idėjas, teigė, kad siela visą turinį įgyja per juslinį patyrimą ir jo refleksiją. I. Kanto nuomone, sielos nemirtingumas yra neįrodomas, nes šio klausimo tyrime neįmanoma remtis patyrimu. Dėl I. Kanto įtakos sielos klausimai iš ontologinės ir gnoseologinės sferos perėjo į etikos klausimų ratą. W. Jameso manymu, siela neegzistuoja, galima kalbėti tik apie psichinių fenomenų rinkinį.

Atsiradus psichologijos mokslui sielos klausimai pradėti tirti empiriškai. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje kai kuriuos sielos problemų aspektus tyrinėja analitinė sąmonės filosofija, asmens tapatumo teorija ir kitos filosofijos kryptys.

2182