sielininkystė

sielininkỹstė, miško plukdymo upėmis ir ežerais verslas. Rąstus į sielius riša ir plukdo sielininkai.

Istorija

Viduržemio jūros regione sieliais mediena plukdyta dar 10 amžiuje prieš Kristų. Ankstyvaisiais viduramžiais sielininkystė buvo plačiai paplitusi Vakarų ir Vidurio Europoje. Namų ir laivų statybai reikiamus ilgus, storus rąstus pigiausiai ir greičiausiai nugabenti į didžiuosius Europos miestus buvo įmanoma tik vandens keliais – plukdyti upėmis ir ežerais. Daugiausia sielių Reinu ir jo intakais, Dunojumi, Elbe, kitomis didesnėmis upėmis plukdyta 19 amžiuje. Sieliai būdavo iki 200–400 metrų ilgio, iki 40–80 metrų pločio; ant jų įrengiamos pašiūrės sielininkams ilsėtis, maisto atsargoms, malkoms, kartais vežamiems gyvuliams laikyti.

Sielininkystė buvo paplitusi Ispanijoje (13 amžius–20 amžiaus pirma pusė), Norvegijoje, Šveicarijoje (daugeliu upių iki 19 amžiaus pabaigos), Vokietijoje (11 amžius–20 amžiaus antra pusė), Švedijoje (13 amžius–20 amžiaus 6–8 dešimtmetis), Rusijoje, Suomijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (iki 20 amžiaus pradžios). Kanadoje 21 amžiaus pradžioje iki 1000 metrų ilgio ir 50 metrų pločio sieliai velkami vilkikų, plukdomi Norvegijoje, Rusijoje (Sibiro upėmis), Suomijoje. 19 amžiaus antroje pusėje plečiantis geležinkelių tinklui sielininkystės reikšmė mažėjo, 20 amžiaus antroje pusėje daugelyje šalių ji nunyko.

Sielininkystė Lietuvoje

Lietuvoje sielius jau 15 amžiuje rišdavo ir plukdydavo baudžiauninkai – atlikdavo dviejų savaičių privalomąją sielių plukdymo tarnybą, nuo 19 amžiaus antros pusės – laisvai samdomi žmonės. 8–20 sielininkų sielius upėmis pasroviui nuplukdydavo į sutartą vietą ir grįždavo sausuma. Didžiausi sieliai (110–120 metrų ilgio ir 8–10 metrų pločio, 150–250 m³ medienos) būdavo plukdomi Nemunu (Nerimi – iki 80 metrų ilgio). Sielį jungdavo iš 8–10 tarpsnių, vadinamųjų gelnių, arba lovų (jose būdavo po 12–13 ir daugiau rąstų). Tarpsnius iš 8–10 metrų ilgio vienodo storio rąstų vandenyje pakrantėje, vadinamojoje pinykloje, susuktais jaunais berželiais arba karklais (nuo 20 amžiaus 4 dešimtmečio ir vielomis, grandinėmis) rišdavo prie skersinių karčių, laibgaliais į priekį. Ant spygliuočių rąstų sielių viršaus, kad grimztų, klodavo sunkesnės lapuočių medienos; tarp rišamų lapuočių rąstų (pavyzdžiui, ąžuolų), kad neskęstų, įmaišydavo spygliuočių.

sieliai Klaipėdoje (20 amžiaus pradžia)

Sieliai būdavo vairuojami priekyje ir gale įtaisytais į irklus panašiais vairais, stabdomi per tarpą tarp rąstų nuleidžiamais prie sielio pririštais dugną siekiančiais rąstais arba inkaru.

Vėliau sielius dažniausiai vilkdavo vilkikai. Ant sielių būdavo kraunama ir plukdoma pusiau apdirbta mediena, lentos, linai, ant patiestos velėnos iš šakų suremiama šiaudais dengta palapinė slėptis nuo darganos, valgiui išsivirti.

Sieliais buvo plukdoma iš Lietuvos eksportuojama mediena; iš pradžių į Dancigą (dabar Gdanskas), vėliau – į Klaipėdą, Karaliaučių, Liepoją, Rygą. 15 amžiaus sieliai buvo plukdomi Nemunu, Šešupe, vėliau (iki 20 amžiaus pradžios) – ir Nerimi, Šventąja, Dubysa, Nevėžiu, Jūra, Minija. 17–18 amžiuje daug sielių plukdyta Nemunu (apie 6000 sielių kasmet). Dzūkijoje abipus Nemuno buvo sielininkų kaimai. Siauri (dviejų–trijų metrų pločio) sieliai plukdyti pavasarį patvinusiomis mažomis upėmis (Apaščia, Nemunėliu, Mūša, Merkiu, Ūla), Rytų Lietuvoje – ir ežerais, paskui Žeimena, Nerimi iki Vilniaus. Į Nerį arba Nemuną atplukdyti maži sieliai būdavo surišami į didesnius.

Po Pirmojo pasaulinio karo sieliai daugiausia plukdyti į paupių lentpjūves. Nerimi sieliai buvo plukdomi iki 1957, 20 amžiaus 9 dešimtmetyje – tik Nemunu nuo Jurbarko iki Šilutės.

20 amžiaus 5–6 dešimtmetyje Chakasijoje, Jakutijoje, Komijoje, Krasnojarsko krašte, Irkutsko, Tomsko srityse ir kitose SSRS vietose sielius rišo ir plukdė tremtiniai iš Lietuvos.