selos nemirtingùmas, Katalikų Bažnyčioje – dogma, paskelbta 1513 Laterano V susirinkime (1512–17). Bandymų pagrįsti sielos kilo ankstyvojoje krikščionybėje. Augustinas sielos nemirtingumą grindė sielos savybe pažinti amžinąsias tiesas. Tomistinė doktrina aiškino, kad siela nėra sudaryta iš atskirų dalių ir negalinti suirti, t. p. buvo pabrėžiamas prigimtinis žmogaus siekis amžinai gyventi. Tomas Akvinietis suformulavo metafizinį sielos amžinumo įrodymą, kad siela kaip nesudėtinė ir dvasinė substancija yra nesunaikinama ir nesuyranti, todėl nemirtinga, ir nors žmogui mirštant ji atsiskiria nuo kūno, bet per Visuotinį teismą vėl susijungs su kūnu, kuris bus prikeltas amžinam gyvenimui: teisiųjų sielos gyvens amžinos palaimos būsenoje, pasmerktų nusidėjėlių – amžinose kančiose (1 Tes 4, 13–17). Scholastikos atstovai (Dunsas Škotas, Kajetonas) sielos nemirtingumą bandė pagrįsti vien tik Apreiškimu, pasak kurio, sielos nemirtingumo šaltinis yra tik Dievas (Rom 6, 23; Jn 17, 3). Evangelijose tiesiogiai nekalbama apie sielos nemirtingumą, bet dėl išganymo pažado tai netiesiogiai pripažįstama (Mt 10, 28; Rom 8, 9–11).
Doktrina, kad kiekvieną pavienę sielą tiesiogiai iš nieko sukuria tik Dievas ir sujungia ją į naujo pradėto žmogaus vienybę (kreacionizmas) t. p. nurodo, kad siela yra nemirtinga, ji nepražūva atskirta nuo kūno. Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlyginimą: arba privalo nusiskaistinti (skaistykla), arba tuoj pat pasiekia dangaus laimę, arba tuoj pat amžinai pasmerkiama (pragaras).
2245