Siemianowice Śląskie (Silèzijos Semianovcai), miestas Lenkijos pietuose, Silezijos vaivadijoje, Aukštutinės Silezijos pramoniniame regione, Katowicų aglomeracijos šiaurinėje dalyje. Turi apskrities teises.
64 676 gyventojai (2021). Siemianowice Śląskie įsikūrę abipus Brynicos upės (Vyslos baseinas). Per Siemianowice Śląskie eina Vroclavo–Krokuvos plentas. Metalo gaminių, automobilių dalių gamyba, statybinių medžiagų, chemijos, stiklo, maisto (konditerijos) pramonė. 20 a. pabaigoje restruktūrizuota juodosios metalurgijos įmonė. Miesto muziejus, viešoji biblioteka.
Architektūra
Klasicistiniai Donnersmarckų rūmai (1832, architektas K. F. Schinkelis, išplėsti 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje). Bažnyčios: neogotikinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (1884, architektas P. Jackischas), evangelikų Martyno Liuterio (1895, architektas F. Posernas), Šv. arkangelo Mykolo (1910, architektas L. Schneideris), Šv. Antano Paduviečio (1931). Rotušė (1904, architektas J. Seiffertas, išplėsta 1925).
Istorija
Manoma, gyvenvietė pradėjo kurtis 12 a., istoriniuose šaltiniuose Siemianowicai minimi nuo 1515. Priklausė Čekijai, nuo 1526 – Habsburgams, nuo 1742 – Prūsijos karalystei (vokiškai vadinti Siemianowitzu). Nuo 18 a. pabaigos plėtota kasyba, nuo 19 a. pirmos pusės – geležies ir cinko metalurgija. 1868 pradėjo veikti varžtų ir kniedžių, 1869 – garo katilų fabrikas, 1870 iki Siemianowicų nutiestas geležinkelis.
Gyventojai dalyvavo 1919–21 Silezijos sukilimuose. Po Tautų Sąjungos 1921 surengto plebiscito Siemianowicai 1922 perduoti Lenkijai. 1923 pavadinti dabartiniu vardu, 1932 gavo miesto teises.
Per II pasaulinį karą 1939–45 aneksuoti nacių Vokietijos. 1942–45 veikė nacių priverčiamojo darbo ir iškeldinamųjų lenkų stovyklos. 1998 uždaryta viena didžiausių Lenkijoje anglių kasyklų Siemianowice (veikė nuo 1855). 1951–75 ir nuo 1999 – apskrities teises turintis miestas.
2271