mūrinė pastato siena
sena, vertikali plokščia atitvarinė pastato konstrukcija. Teikia pastatui standumo, pastato viduje padeda palaikyti reikiamus temperatūros, drėgmės, garso izoliacijos parametrus. Pagal padėtį pastate būna išorinė (saugo patalpas nuo išorės poveikių, yra storesnė) ir vidinė (atitveria patalpas vieną nuo kitos, izoliuoja garsą ir šilumą), išilginė ir skersinė, pagal gebėjimą laikyti apkrovas – laikančioji (laiko ir perduoda pamatui savosios masės, perdangų, laiptatakių, stogo, vėjo, sniego slėgio ir kitas apkrovas), nelaikančioji (laiko ir perduoda pamatui tik savosios masės per visus aukštus ir vėjo slėgio apkrovas) ir nelaikančioji kabamoji (laiko savosios masės per 1 aukštą bei vėjo slėgio apkrovą ir perduoda jas pastato karkasui, perdangai; pertvara). Sieną vertikaliai į tarpsnius skaido angos (langai, durys, nišos), kontraforsai, piliastrai, horizontaliai – karnizai.
Sienos medžiaga lemia pastato ilgalaikiškumą, o išorinių sienų – dar ir architektūrinį vaizdą. Būna ištisinės ir tuštymėtos. Dažniausiai sienos daromos iš plytų, akmenų, įvairių blokų mūro, medienos (apvalių, apipjautų ir profiliuotų sienojų, tašų, lentų, drožlių ir plaušų plokščių, faneros), betono ir gelžbetonio (monolitinio, t. p. surenkamųjų blokų ir plokščių), metalo lakštų, mišrių medžiagų (sluoksniuotosios sienos). Laikančiosios sienos daromos iš stipresnių ir sunkesnių medžiagų. Jei reikia, sienos šilumos ir garso izoliacija gerinama termoizoliacinėmis medžiagomis. Iš išorės sienos dažniausiai tinkuojamos paprastuoju arba dekoratyviuoju tinku, apmušamos medinėmis, plastikinėmis lentelėmis, akmens, keraminėmis, metalinėmis, plastikinėmis ir kitomis plokštėmis ir plytelėmis, dažomos.