šienapjtė, žolės pjovimas, džiovinimas ir krovimas. Žolė pjaunama, kai turi daugiausia maisto medžiagų, yra pakankamo aukščio ir brandos. Šienapjūtės trukmė 7–10 dienų. Lietuvoje šienauti pradedama gegužės mėnesį. Per vasarą žolė pjaunama 2–3 ir daugiau kartų. Nupjauta žolė (80–85 % drėgnio) vytinama pradalgėse, po 2–3 h vartoma. 40–45 % drėgnio žolė sugrėbiama į sangrėbas ir nebevartoma, baigiama džiovinti kupetose. Pradalgėse apvytintą šieną dar baigiama džiovinti aktyviąja ventiliacija. Kraunant šieną į nuolatinio laikymo vietą, jis gerai suminamas, kad daugiau tilptų ir geriau išsilaikytų karotenas. Sukrautas per drėgnas šienas gali savaime užsidegti.
šienapjūtė
Šienapjūtės papročiai Lietuvoje
Lietuvoje šienauti pradėta neolite randantis gyvulininkystei. Šienauta titnaginiais, vėliau – žalvariniais pjautuvais, nuo 1–4 a. – geležiniais dalgiais. Istoriniuose šaltiniuose, daugiausia dvarų inventoriuose, minimos šienavimo prievolės – nušienauti dvaro pievas, išdžiovintą šieną sukrauti į stirtas ant šakų ir šiaudų pakloto, žiemą suvežti į dvarą. Paplitus trilaukei žemdirbystės sistemai tarp dirvų esančios pievos šienautos atskirai. Tolimose pievose šienpjoviai ir nakvodavo.
Iki išsiskirstymo į vienkiemius kaimai toli nuo namų turėjo bendrų pievų (bendrai valdomų, šienaujamų). Jų šieną valstiečiai kupetomis arba vežimais dalydavosi proporcingai valdomai žemei. Kaimo sueiga iš anksto nustatydavo šienapjūtės pradžią.
Šienpjoviai į pievas vykdavo su tamsa, pjauti pradėdavo auštant. Pirmą, dažniausiai sumuštinę, pradalgę varydavo vyriausias arba geriausias pjovėjas, vadinamasis baravedys, iš paskos – sutartinai kiti vyrai. Pjaudavo, kol nukrisdavo rasa, šlapiose pievose – dažniausiai visą dieną. Jauniems pjovėjams šienapjūtė būdavo vyriškumo išbandymas. Moterys vartydavo pradalges, išdžiūvusį šieną grėbdavo, kraudavo į kupetas; baigę pjauti moterims padėdavo ir vyrai, iš šlapių pievų šieną traukdavo į sausas vietas. Per pertraukas būdavo užkandama atsineštinio maisto, dainuojama. Būdavo rengiamos šienapjūtės talkos; kai kada vargingesni valstiečiai eidavo dirbti iš pusės arba trečdalio šieno.
Nuo 20 a. pradžios šieną imta džiovinti ir ant žaiginių. Išdžiovintas šienas vežamas į klojimus arba daržines, tolimose pievose žiemai paliekamas sukrautas į daržines arba stirtas.
Būta papročio grįžtančius šienpjovius aplaistyti vandeniu – tikėta, kad po šienapjūtės būsią lietaus ir kitais metais geriau augsianti žolė. Baigus šienapjūtę būdavo daromos pabaigtuvės. 20 a.pirmoje pusėje išnykus bendroms pievoms išnyko ir šienapjūtės papročiai.