senos mãtininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės sienos ir privačių žemių ribų matuotojas ir ženklintojas. 14 a.–15 a. pirmos pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delimitaciniuose procesuose su gretimomis šalimis valstybių pareigūnai (ilgainiui vadinti komisarais) kartu su liudytojais apvažiuodavo sienas, derėdavosi dėl jų lokalizacijos, neretai jas žymėdavo. Pirmą kartą sienų matininko pareigybė apibrėžta 1473 nustatant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos sieną, kai derybininkai sutarė atsiųsti ženklintojus. 16 a. susiklostė praktika, kai valstybių pareigūnams suderinus sienas vėliau būdavo atsiunčiami matininkai. Valstybės pareigūnams ir sienos matininkams neretai talkindavo pasienių gyventojai, matavę ir ženklinę sienas. 15–16 a. privačios žemėvaldos gyventojai, taikiai susitarę dėl žemių ribų, patys jas išmatuodavo ir pažymėdavo. Ginčo atvejais ribas nustatydavo teisėjas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrities pareigūnas pakamaris, kuriam padėdavo du kamarninkai. Proceso metu neretai ribos iškart būdavo ženklinamos, kitais atvejais teisėjas siųsdavo kitus pareigūnus (pvz., vižą), kurie žymėdavo arba prižiūrėdavo, kaip žemių savininkai riboženkliais nustato ribas. Pagal 1557 Valakų reformos nuostatus, žemę sienos matininkai matavo valakais. 16 a. antroje pusėje šie pareigūnai priklausė teismų sistemai, bet tik 18 a. pirmoje pusėje atsirado sienos matininkai kaip institucinė centrinės valdžios pareigybė. Pirmasis toks pareigūnas buvo J. Semaška (minimas 1726), paskutinis – T. Šteinas (1775). Žemės valdų matavimu ir ženklinimu, žemėvaldos planų parengimu rūpinosi 1792 veikusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų komisija. 19 a.–20 a. pradžioje Lietuvos (ir Lenkijos) palivarkinio dvaro matininkai vadinti kamarninkais.
2881