sienų matavimas ir žymėjimas

senų matãvimas ir žymjimas (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; toliau – LDK). 13 a. Lietuvos valstybės teritoriją sudarė senųjų žemių konglomeratas. Gyventojų buvo nedaug, genčių žemes skirdavo geografiniai objektai: negyvenamos dykros, miškai (šventos giraitės), pelkės, ežerai ir upės. Iš archeologinių duomenų matyti, kad kai kur (pvz., Švenčionių rajone Rėkučių kaime) 13 a. buvo įrengtas gynybinių įtvirtinimų pylimas‑siena. Vokiečių ordinas 13–14 a. užkariautose prūsų ir kitų baltų žemėse kūrė administraciją, derino sienas su gretimomis šalimis; tai skatino delimitacinius procesus visame Baltijos regione. 1358 pirmą kartą buvo nustatytos LDK ir Mazovijos sienos; kai kur panaudoti ir dirbtiniai ženklai. Nedatuotame 1361–71 Vokiečių ordino dokumente liudijama, kad didysis magistras leidžia pavaldiniams medžioti tarp Kervikės upės ir Lietuvos sienos. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui valdant formavosi linijinių sienų samprata. 1398 LDK ir Vokiečių ordino Salyno sutartyje sienos aprašas panašus į liniją, paminėti ne tik geografiniai objektai, bet ir Rodės akmuo, Brengeliškių kelias. Dar aiškesnė sienų linija nustatyta 1422 LDK ir Vokiečių ordino Melno taikos sutartyje – kai kuriuose ruožuose ji matuota (sienos matininkas) myliomis. Matavimų aktualumą liudija 1425 Vokiečių ordino didžiojo magistro Pauliaus Russdorfo ir Vytauto korespondencijoje aptariama sienų matų – virvių – suvienodinimo problema. 1426 LDK ir Livonijos sienos ruožų aprašai pasižymėjo dirbtinių ženklų gausa: matuota myliomis, supilti žemių kauburėliai (kapčiai), medžiuose ir akmenyse iškalti kryžiai, paminėti kolonizuoti pasieniai ir keliai. Ženklinimui turėjo įtakos vidinė kolonizacija pasienyje, formavosi apgyvendintų pasienių ribos. To meto delimitacinių procesų svarbą patvirtina vėlesniuose dokumentuose užfiksuota vadinamųjų senų Vytauto laikų sienų samprata. LDK ir Vokiečių ordino siena ne kartą tikslinta ir atnaujinta 15 a. antroje pusėje–16 amžiuje. Jos lokalizacija iš esmės nesikeitė. LDK siena su Livonija iki 16 a. pirmųjų dešimtmečių buvo ginčų objektas. LDK pareigūnai siekė peržiūrėti pagal 1422 Melno taiką sutartas sienas. 1473 Kurcume LDK ir Livonijos sudaryta specialia delimitacine sutartimi siena nustatyta Sidabrės–Kraslavos ruožu (ilgainiui vadintas Radvilų siena). Demarkuota, matuota, ženklinta keliais, sukastais kalneliais, ženklais akmenyse ir medžiuose, iškastas griovys ir per jį pastatytas tiltelis. 16 a. pirmoje pusėje iš esmės stabilizavosi LDK vakarinės sienos. Detaliai buvo ženklinami (demarkuojami) kolonizuoti pasieniai: gyventojai patys matuodavo ir ženklindavo valdų ribas, jos atitikdavo valstybių sienas. 16 a. idealiais valstybių sienų riboženkliais tapo apgyvendinti pasieniai. Atsirado valstybių sienų specifiniai ženklai. 1545 LDK ir Livonijos sienos apraše minimi kryžiais ir Vyčio ženklais paženklinti akmenys, akmeninis postamentas su kryžiais Drūkšių eženo Strelzen saloje. 1545 LDK sieną su Prūsijos kunigaikštyste žymėjo mūro stulpas, ant kurio iškalti ginklai, dešinėje pusėje – žirgas su raiteliu, kairėje – juodas erelis su karūna, stulpo viduryje – S raidė ir žodiniai įrašai. Nuo 16 a. imta tikrinti ir atnaujinti ne tik tam tikrus LDK sienų ruožus, bet visą sieną: 1529 ir 1546 atnaujinta siena su Lenkija, 1568 Gardino seime pritarta LDK bajorų siūlymui patikrinti LDK sienas su Prūsija, Livonija, Mazovija ir Lenkija.

Kitokia buvo 14–16 a. LDK sienų su rusėnų (senrusių) teritorijomis ir Maskvos valstybe samprata. 14–15 a. LDK ir rusėnų kunigaikščių sutartyse dažnai minima, kad šalis skiria senosios teritorijų sienos. Priklausydamos LDK jos stengdavosi išlaikyti senąsias sienas ir teritorinės struktūros tradiciją. 1449 sutartyje LDK ir Maskvos didžioji kunigaikštystė pirmą kartą atskiru straipsniu deklaravo teritorijų priklausomybę, rusėnų kunigaikštystės pasidalytos kaip teritoriniai vienetai, o jų senosios sienos įteisintos kaip valstybių sienos.

1569 sudarant Liublino uniją prie Lenkijos prijungtos LDK priklausomos Kijevo, Podolės (Braclavo), Voluinės ir Palenkės vaivadijos tapo ginčo objektu. Tik 17 a. pirmoje pusėje imtasi konkretesnių darbų pažymint LDK sienas su 1569 Lenkijos prisijungtomis Palenke ir Voluine. Itin sunkiai derintos Minsko, Brastos (Bresto, Baltarusija) ir Kijevo vaivadijų sienos. 17 a. sienos keitėsi dėl karų su Švedija ir Rusija. 1629 Altmarko paliaubų sutartimi Švedijai atiteko Abiejų Tautų Respublikos valdomos žemės į šiaurę nuo Dauguvos. Per karą su Rusija 1611 prie LDK buvo prijungta Smolensko žemė, bet 1667 Andrusovo paliaubų sutartimi LDK neteko Smolensko vaivadijos ir Starodubo apskrities. Dėl karų, daugiausia po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų LDK sienos kito 18 a., bet pati sienų samprata ir jos žymėjimo procedūra 17–18 a. mažai keitėsi.

2881