senų tapýba, monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės rūšis; tapybos kūriniai, su statinių eksterjeru ir interjeru sudarantys formų sintezę. Dažniausiai tapoma tiesiai ant sienų, lubų, skliautų, atramų arba kito lygaus paviršiaus. Siekiama praplėsti erdvę, ją modifikuoti. Kai kada sienų tapybos kompozicijos dalimis tapomos ant drobės, kartono arba medžio plokščių, kurios tvirtinamos prie dekoruojamų paviršių. Sienų tapybos kūriniai dažnai akcentuoja statinio elementus, būna specialiai aprėminti (pano, plafonas, supraportas). Naudojama drėgnosios (al fresco) ir sausosios (al secco) tapybos, aliejinės tapybos, klijų tapybos, enkaustikos, temperos, grizailės, sgrafito, grafičių ir įvairios mišrios technikos. Sienų tapybos atmaina laikoma ir mozaika.
Istorinė apžvalga
Seniausi sienų tapybos paminklai yra paleolito urvų, grotų ir uolų tapyba (Combarelles’io urvas, Lascaux ir Font‑de‑Gaume’o urvas Pancūzijoje, Altamiros urvas, Alperos urvai Ispanijoje, Kapovos urvas Rusijoje). Vaizduota dažniausiai gyvūnai, antropomorfiniai siužetai ir įvairūs simboliniai ženklai, kūriniams būdinga natūralios spalvos, juoda kontūrinė linija, grafiškumas. Uolų tapybos fragmentų (manoma, iš neolito) rasta Pietų Afrikoje, Sacharoje, Turkijoje (Çatal Hüyüke). Kinijoje budistinės tematikos sienų tapyba dažniausiai kurta al secco technika (Dunhuange). Indijoje ankstyviausios sienų tapybos yra Bhimbetkos uolose (Singapūro urvai), išlikusiems kūriniams būdinga religiniai siužetai, dinamiškos kompozicijos, dekoratyvumas. Vėlesniuose kūriniuose esama užrašų (Adžanta), būdinga plati spalvų paletė.
freskos Tvenkinys sode iš Nebamuno kapavietės Tėbuose fragmentas (apie 1350 pr. Kr., Britų muziejus Londone)
Ankstyvaisiais viduramžiais sienų tapyba kurta Vidurinės Azijos (Varachša, Pandžakentas), Artimųjų Rytų (Irane) šalyse. Centrinėje Amerikoje sienų tapyba buvo puošiami rūmai. Egipto statinių (šventyklų, laidojimo rūsių) sienų tapyba monumentali, plokštuminė, jos tematika susijusi su religija ir valdovo kultu. Atvaizdai buvo padengiami raudona spalva, kontūrai paryškinami juoda spalva, naudota ir mėlyna. Mesopotamijoje, manoma, atsirado ankstyviausi freskos pavyzdžiai. Dinamiškumu, kompozicijos ir spalvų raiškumu pasižymi Kretos-Mikėnų sienų tapyba (Knoso ir Tirinto rūmų freskų fragmentai, 16–13 a. prieš Kristų). Apie senovės Graikijos sienų tapybą žinoma tik iš Plinijaus vyresniojo veikalų. Graikų sienų tapyba turėjo įtakos etruskams (laidojimo patalpų sienos, 6–5 a. pr. Kr.), vėliau – romėnų freskoms ir mozaikoms (Romos, Pompėjos, Herkulanėjo sienų tapyba, 1 a.); joms būdingi iliuziniai efektai – marmuro imitacija, architektūriniai elementai, kita. Antikinių tradicijų buvo laikomasi ir ankstyvosios krikščionybės katakombų sienų tapyboje, bet ji gana schematiška, dekoratyvi.
Bizantijoje sienų tapyba buvo kuriama pagal nustatytus kanonus, kūriniai dekoratyvūs, iškilmingi, vėliau atsirado ir erdvės, pustonių, individualumo užuomazgų. Bizantijos sienų tapyba turėjo daug įtakos Rusijos (Didžiojo Naugardo, Vladimiro cerkvių freskos, 11–12 a.), Sakartvelo, Armėnijos, Rytų Europos viduramžių sienų tapybai. 14–16 a. Rusijoje reikšmingų sienų tapybos kūrinių sukūrė Teofanas Graikas, A. Rubliovas, Dionisijus. Romaninių pastatų sienas puošė ekspresyvūs, daugiausia al secco technika sukurti kūriniai, dekoratyvumas pabrėžiamas auksavimu, inkrustacija brangiais akmenimis, dažniausiai kaip rišamoji medžiaga naudotas aliejus.
Renesanso architektūroje atsirado daugiau pasaulietinės tematikos sienų tapybos kūrinių. Susiklostė nauji komponavimo principai (iliuzinė erdvė, architektūros motyvai), koloritas tapo skaidresnis. Be freskos, temperos, imta naudoti sgrafito technika (kartais vienas autorius dirbdavo keliomis skirtingomis technikomis). Ypač daug sienų tapybos kūrinių sukurta Italijoje (Giotto di Bondone, Masaccio, Piero della Francesca, Leonardo da Vinci, Rafaelis, Michelangelo). Barokinei sienų tapybai (G. B. Tiepolo, G. B. Piazzettos, A. Pozzo, Pietro da Cortonos kūriniai) būdinga dekoratyvumas, dinamika, įvairūs rakursai, ryškūs kontrastingi šviesšešėliai, erdviniai efektai.
A. Mantegna. Šv. Jurgio pilies Mantujoje Sutuoktinių miegamasis (1474)
D. Rivera. Kalifornijos alegorija Kalifornijos dailės mokykloje (1931, © LATGA / ARS, 2020)
Klasicizmo laikotarpio sienų tapyba monumentali, racionali, vaizduojanti dažniausiai gamtą, architektūros elementus, skulptūras, kuriama dažnai grizailės technika. 19 a. pabaigoje sienų tapyboje atsirado eklektikos, susidomėta istorinėmis technikomis, 20 a. pradžioje atsirado moderno stiliaus ir ekspresionizmo bruožų (P. C. Puvis de Chavannes’as, M. Denis, Prancūzija, F. Hodleris, Šveicarija, M. Vrubelis, M. Nesterovas, Rusija). 20 a. sienų tapybai turėjo įtakos naujos architektūros kryptys, statinių konstrukcijos ir statybinės medžiagos, vienų dailininkų (H. Matisse’o, M. Chagallo, J. Miró, R. Tamayo, E. Prampolini, G. Severini) kūriniai susiję su įvairiomis modernistinėmis kryptimis, kitų (J. C. Orozco, D. Riveros) kūriniuose ryškios realistinės tendencijos.
Sienų tapyba Lietuvoje
Lietuvoje gotikos laikotarpio sienų tapyba daugiausia susijusi su bažnyčių puošyba. Seniausia – ankstyvosios gotikos epitafinė freska Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu Vilniaus katedros požemių kriptoje (14 a. pabaiga). Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje Vilniuje išliko brandžiosios gotikos sienų tapybos (16 a. pradžia). Reprezentacinės gotikinės sienų tapybos būta Trakų Salos pilyje (15 a. pradžia, žinoma iš 19 a. kopijų). Gotikinės sienų tapybos fragmentų yra ir Šv. Mikalojaus, Šv. Jonų bažnyčiose, jėzuitų noviciato (visi Vilniuje) interjere, Zapyškio bažnyčioje, Kauno rotušės pastate, Perkūno name, Šv. Gertrūdos bažnyčioje (abu Kaune).
Renesanso epochoje buvo ištapytos Biržų pilies menės sienos (17 a. pradžia), ant Vilniaus alumnato fasado buvo nutapyti 47 popiežių portretai. Vėlyvojo renesanso sienų tapybos likučių aptikta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios fasade (17 a. pradžia), dominikonų vienuolyne (17 a. pabaiga), Rūdninkų gatvės 13 namo (visi Vilniuje) pirmo aukšto patalpose (17 a. pradžia), Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje Šiauliuose, Siesikų dvaro rūmuose. Turtingiausias yra barokinės, ypač vėlyvojo baroko, sienų tapybos palikimas; vienas meniškiausių – kamaldulių Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios freskų ciklai (1678–85, dailininkas M. Palloni). M. Palloni 2 freskas sukūrė ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčiai (1692).
M. Palloni. Freska Stebuklingas duonos ir žuvies padauginimas (1678–85) Pažaislio vienuolyno refektorijuje Kaune
Lietuvos didikai Pacai, Sapiegos, Sluškos ir kiti puošė savo rūmus sienų tapybos kompozicijomis. M. Palloni su skulptoriumi G. P. Perti Vilniuje dekoravo Pacų rūmus Didžiojoje gatvėje 7 (17 a. pabaiga– 18 a. pradžia), P. Sapiegos rūmus Antakalnyje (17 a. pabaiga). Vėlyvojo baroko freskos Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje (18 a. vidurys; apie 1500 m2, kurių dauguma vėliau uždažyta) dengė bažnyčios ir šoninių navų, zakristijos skliautus, Švč. Mergelės Marijos Paguodos ir Oginskio koplyčių sienas ir skliautus. 17 a. pabaigos–18 a. pradžios sienų tapyba dažniausiai turėjo baroko, rokoko bruožų, kai kur – ir klasicizmo apraiškų. Nuo 18 a. pabaigos sienų tapybos daugiau atsirado visuomeniniuose pastatuose, dvaruose.
Klasicizmo laikotarpiu Lietuvą skurdinant karams, sukilimams, okupacijai, sienų tapyba kurta daugiausia tik bažnyčiose (Vilniaus katedros zakristijoje, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Kryžiaus kelio stotys, Sudervės Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios kupolas ir kita). Daug klasicizmo stiliaus sienų tapybos sukurta Vilniaus universitete: aulos skliautuose, didžiojo kiemo šiaurinio pastato piliastruose, observatorijos šiauriniame fasade, freska Marija – mokslininkų globėja buvusios Posėdžių, dabar P. Smuglevičiaus, salės skliautuose (17 a. pabaiga, 1804 ant jos buvo pritvirtinta P. Smuglevičiaus tapyta Minervą vaizduojanti kompozicija). Moderno sienų tapyba pasižymėjo stilizuotu dekoratyvumu: Klaipėdos Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus (1911) vestibiulio lubose, auloje. Po nepriklausomos valstybės atkūrimo 1922 įsteigtoje (1929 reformuotoje) Kauno meno mokykloje buvo ir Dekoratyvinės tapybos studija, kuriai vadovavo M. Dobužinskis, A. Varnas, V. Didžiokas, S. Ušinskas, dėstė P. Kalpokas, J. Mikėnas ir kiti. Studijoje buvo dėstoma freska, temperos tapyba, mozaika, vitražas. 2–4 dešimtmetyje nemažai sienų tapybos kūrinių buvo įgyvendinta visuomeninių pastatų interjeruose. P. Kalpokas sukūrė dekoratyvinį pano Stumbro medžioklė Pažangos rūmų (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) salėje (1932), Centrinio pašto salėje – lietuviškus pašto ženklus (1932), Prekybos, pramonės ir amatų rūmų vestibiuliuose – freskas Sielininkas, Darbas ir Kanklininkas (1938, išliko Darbas, visi Kaune), Kretingoje – tris pano Banko centrinėje salėje (1939); su V. Didžioku, O. Dubeckiene ir J. Januliu dekoravo Lietuvos banko rūmų Kaune operacijų salės plafoną (1929). S. Ušinskas sukūrė sienų tapybos projektų: Kauno aviatorių namų salės plafono (1937, nutapė drobėje tik centrinę dalį), Brodvėjaus (Jungtinės Amerikos Valstijos) muzikinio teatro plafono (1939), Cirko repeticija (1945). 1937 Paryžiaus pasaulinėje parodoje Lietuvos paviljono salėje buvo eksponuojamas A. Galdiko sukurtas sienų tapybos triptikas (apdovanotas Didžiuoju prizu). Sienų tapybos kompozicijų sukūrė dailininkai A. Valeška, R. Kalpokas, K. Šimonis, J. Mackevičius, P. Puzinas, V. Norkus ir kiti.
1951 sujungus Vilniaus ir Kauno dailės institutus į Lietuvos dailės institutą Vilniuje, jame buvo rengiami freskos, mozaikos ir vitražo dailininkai. Freskos‑mozaikos studijai (nuo 1989 Monumentaliosios dailės ir scenografijos katedra) vadovavo I. Trečiokaitė‑Žebenkienė (1951–69), S.Veiverytė (1969–80), R. Dalinkevičius (1989–93, 1995–2001), A. Dovydėnas (nuo 2001). Sienų tapybos raidoje reikšmingas kūrinys buvo pano Neringa ir Naglis (1959) kavinėje Neringa Vilniuje, kurį al secco technika sukūrė dailininkai V. Jankauskas ir V. Povilaitis; 6 dešimtmečio pabaigoje jos plokštuminis vaizdavimo būdas buvo modernus, rodė posūkį nuo molbertinės tapybos raiškos būdo į dekoratyvinę formą. Dailininkai B. Žilytė ir A. E. Steponavičius įgyvendino monumentalią sienų tapybą Valkininkų vaikų tuberkuliozės sanatorijoje Pušelė (1972) – vieną originaliausių ir novatoriškiausių 8 dešimtmečio dailės kūrinių.
B. Žilytės ir A. E. Steponavičiaus freskos Valkininkų vaikų sanatorijoje Pušelė fragmentas (tempera, 1970; © LATGA, 2020)
A. Kmieliauskas – bene produktyviausias sienų tapybos dailininkas – sukūrė freskų Vilniaus universiteto knygyne (1978), Vilniaus universiteto rektorato salėje (1989), Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Klaipėdoje (1961 sunaikinta, 1989 atkurta), Kančios koplyčioje Rainiuose (1991), Mokslininkai Vilniaus jėzuitų gimnazijoje (1996). P. Repšys sukūrė kūrinių viešosioms erdvėms: Vilniaus Versmės knygyno pano (1978), Vilniaus universiteto Lituanistikos centro freska Metų laikai (1985), A. V. Trušys įgyvendino freskas Šiauliuose: Trys mūzos (11 vidurinėje mokykloje), Šokis (buvusioje Mildos kavinėje, abi 1969), Stumbrų medžioklė (Mėsos kombinato klube, 1974). Al fresco ir al secco technikomis kūrė dailininkai V. Valius, S. Valiuvienė, A. Každailis, J. Vosylius, G. Arlauskaitė‑Vingrienė, B. Rutkauskas, S. Drebickaitė, K. Stoškus, G. Umbrasas, R. Žebenka, L. Katinas, S. Čižikas ir kiti. Mažiau kurta sgrafito technika; R. V. Gibavičius įgyvendino kelias monumentalias sgrafito kompozicijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete: Devynios mūzos (1970), Istoriniai portretai (1990). Nuo 20 a. pabaigos dailininkai daugiausia kuria mišria freskos ir sgrafito technika. A. Banytė, N. Daškova ir S. Veiverytė mišria technika atliko sienų tapybos kūrinį Mūsų kraštas Agrarinės ekonomikos institute Vilniuje (1980). A. Banytė sukūrė apie 20 kompozicijų Druskininkų, Palangos ir Klaipėdos pastatuose, R. Dalinkevičius – Teatro gimimas Jaunimo teatre (1983), N. Vilutytė – Paukščių takas Ritualinių paslaugų rūmuose (1989, abi Vilniuje), Kryžiaus kelias Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose (1998). Mozaikas kūrė J. Mikėnas, I. Trečiokaitė‑Žebenkienė, B. Motūza‑Matuzevičius. Mozaikų dailininkai, kurių kūriniai daugiausia taikyti architektūroje: B. Klova (Nemunas, Ratnyčėlė Druskininkų vandens ir purvo gydyklos fasade, 1960), M. Mačiulienė (Darbo džiaugsmas 1977 ir Žemė ir kosmosas 1983, Alksniupiuose, Radviliškio rajonas, Pašto istorija Lydos, Baltarusija, centrinio pašto operacijų salėje, 1991), A. V. Trušys (Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros vestibiulyje, 1978, Gyvybės medis Šiaulių respublikinėje ligoninėje, 1982, Tragedija, Komedija Šiaulių dramos teatre, 1984). Mozaikų sukūrė ir dailininkai V. Kisarauskas, L. Katinas, S. Drebickaitė, V. Vanagas ir kiti.
L: A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003.
959