sierà (Sulfur), S, periodinės elementų sistemos VI A grupės cheminis elementas; nemetalas, chalkogenas. Gamtinę sierą sudaro 4 stabilieji izotopai. Žinoma 18 dirbtinių radioaktyviųjų izotopų, jų masės skaičius nuo 27 iki 48. Siera būna kristalinė (jos yra kelios alotropinės atmainos) ir amorfinė. Patvariausia (iki 95,4 °C) alfa siera – geltonos spalvos kristalai, sudaryti iš žiedinių S8 molekulių. Lydoma kristalinė siera virsta judriu skysčiu, kuris 155–160 °C temperatūroje tamsėja, tampa klampia mase (siera polimerizuojasi ir susidaro ilgos spiralės pavidalo makromolekulės su 10 tūkst. atomų). Blogas šilumos ir elektros srovės laidininkas, dideliame slėgyje įgauna metališkųjų savybių. Netirpsta vandenyje, tirpsta skystame amoniake (slegiant), anglies disulfide. Jungiasi su daug elementų, išskyrus azotą, jodą, platiną, auksą, inertines dujas. Aukštesnėje negu 300 °C temperatūroje prisijungia deguonį – susidaro sieros dioksidas ir sieros trioksidas. 150–200 °C temperatūroje siera reaguoja su vandeniliu sudarydama vandenilio sulfidą. Reaguodama su metalais siera yra oksidatorius, o su stipriais oksidatoriais – reduktorius.
siera
Gamtinė siera – grynuolių klasės mineralas. Būdingos polimorfinės modifikacijos: alfa siera (vadinama siera), beta siera (sulfuritas) ir gama siera (rozickitas). Kristalai rombinės, rečiau monoklininės singonijos, dipiramidžių, plokštelių formos; sudaro grūdėtus, miltelių, varveklių pavidalo agregatus, drūzas, sluoksnius. Sieroje būna arseno, seleno, telūro, organinių medžiagos (bitumų) priemaišų, molio, karbonatų, sulfatų intarpų. Ryškiai geltona, nuo priemaišų būna žalsva, rausvai ruda, juosva; sulfuritas – šviesiai geltonas. Bruožas (miltelių spalva) baltas. Blizgesys lūžyje riebus, kristalų briaunose – deimanto. Neskali. Lūžis kriauklėtas, nelygus. Kietumas 1,2–2,5. Tankis 1960–2100 kg/m3. Labai trapi. Būna vulkaninės ir nuosėdinės biocheminės kilmės. Susidaro iš ugnikalnių išmetamų dujų, dūlant ir yrant sulfatams (gipsui, anhidritui), sulfidams, naftingiesiems klodams, dėl bakterijų veiklos. Randama prie karštųjų versmių, fumarolėse, solfatarose, druskų, rūdų, anglių kloduose (dažniausiai oksidacijos zonoje). Sieros vulkaninės kilmės telkinių yra Čilėje, Italijoje, Japonijoje (Honsiu, Hokaido salose), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Havajuose), Rusijoje (Kamčiatkoje), nuosėdinės kilmės – Italijoje (Sicilijoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Teksaso, Luizianos valstijose), Rusijoje (Pavolgyje), Ukrainoje, Uzbekijoje, Turkmėnijoje. Siera gaunama perdirbant mineralus, oksiduojant vandenilio sulfidą arba redukuojant sieros dioksidą, gamtinė siera perdirbama terminiu (susmulkinta lydoma arba garinama), ekstrakciniu, flotacijos būdu. Naudojama sieros rūgščiai, sulfitinei celiuliozei gaminti (sunaudojama daugiausia), gumai vulkanizuoti, t. p. dažikliams, juodajam parakui, degtukams gaminti, organinėje sintezėje, medicinoje, žemės ūkyje (pesticidai). Siera yra būtinas visų organizmų makroelementas. Siera yra daugelio biologiškai aktyvių junginių, aminorūgščių (cisteino, cistino, metionino), baltymų, kofermento A, hormono insulino, vitaminų (tiamino, biotino), tulžies rūgščių sudėtinė dalis. Svarbi oksidacijos‑redukcijos reakcijoms, kolageno sintezei. Siera didina augalų atsparumą šalčiui, sausrai, druskingumui. Daugiausia telkiasi lapuose ir sėklose. Jūrinių augalų sausojoje masėje siera yra apie 1,2 %, sausumos augalų apie 0,3 % (daugiausia, iki 0,7 %, sukaupia bastutiniai). Aukštesnieji augalai, daugelis dumblių, grybai, bakterijos sierą gauna iš dirvožemio ir terpės (daugiausia sulfatų pavidalu), gyvūnai – su augaliniu maistu. Suaugusiam žmogui per parą reikia apie 1 g. Siera sudaro apie 0,25 % žmogaus kūno masės, daugiausia jos yra raumenyse, odoje, plaukuose, naguose, kremzlėse, dantyse. Organizme iš sieros organinių junginių sintetinasi sieros rūgštis, kuri, sudarydama druskas, kepenyse neutralizuoja indolą, skatolą ir kitus baltymų apykaitos produktus. Daugiausia sieros yra mėsos ir pieno produktuose, kiaušiniuose, lapiniuose valgomuosiuose salieruose, špinatuose, pomidoruose, kopūstuose, ridikuose, ropėse. Siera (deginant susidaręs SO2) buvo naudojama jau 2000 pr. Kr. dezinfekcijai, audiniams balinti. 1789 A. L. de Lavoisier (Prancūzija) sierą apibūdino kaip elementą.
| atominis skaičius | 16 | |
| santykinė atominė masė | 32,065 | |
| elektrinis neigiamumas | 2,58 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 3s23p4 | |
| oksidacijos laipsnis | nuo –2 iki +6, (būdingiausi +4, +6, –2, +2) | |
| izotopai | ||
| stabilieji | 32S (95,02 %), 33S (0,75 %), 34S (4,21 %), 36S (0,02 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 35S (T1/2 87,5 d), 38S (T1/2 2,83 h) | |
| kiekis Žemės plutoje | 3,4·10–2 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | ||
| α atmainos | 112,8 °C | |
| β atmainos | 119,6 °C | |
| virimo temperatūra (α atmainos) | 444,67 °C | |
| tankis | ||
| α atmainos | 2 070 kg/m3 | |
| β atmainos | 1 960 kg/m3 | |
| γ atmainos | 1 920 kg/m3 | |
| kietumas pagal Mohsą | 1–2 | |
| savitoji elektrinė varža (α atmainos) | 1,9·1015 Ω·m | |
| šilumos laidumo koeficientas (27 °C, α atmainos) | 0,269 W/(m·K) | |
| savitoji šiluminė talpa (α atmainos) | 0,71 kJ/(kg·K) | |
| standartinis elektrodo potencialas | ||
| S2–/S | –0,48 V | |
| S/S4+ | +0,45 V | |
2591
2739