Sièra Leònės istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Archeologiniai radiniai liudija, kad Siera Leonės teritorijoje žmonės gyveno jau 5 a. pr. Kr., 7–16 a. atsikėlė dabar gyvenančios etninės grupės. 9 a. pradėta naudoti geležis. 10 a. pradžioje pakrančių gentys ėmė verstis žemdirbyste. 1492 portugalas keliautojas P. da Cintra žemėlapyje pažymėjo dabartinį Fritauną juosiančias kalvas, kurias pavadino Sierra de Leão (lietuviškai liūto kalnai). 1495 pastatytas uostas su prekybos faktorija. 16 a. su Siera Leone prekiavo ne tik portugalai, bet ir olandai, prancūzai, nuo 1562 – britai. Prekiauta daugiausia vergais.
Kolonijinis laikotarpis
18 a. pabaigoje britai atkėlė į Siera Leonę daug buvusių vergų iš Šiaurės Amerikos ir Karibų jūros regiono. Buvusiems vergams apgyvendinti 1787 britai įkūrė Granvillestowno gyvenvietę (nuo 1792 Fritaunas). 1791 įkurta Siera Leonės bendrovė, kuri administravo Siera Leonės pakrantę iki 1808, kai ši tapo Didžiosios Britanijos kolonija. 1827 Fritaune įkurtas Fourah įlankos koledžas (Fourah Bay College) – pirmoji vakarietiška aukštoji mokykla Vakarų Afrikoje. 1896 britai paskelbė teritorijos, esančios už Fritauno gilyn į žemyną, protektoratą. 1898–99 valstiečių sukilimas buvo numalšintas. Po I pasaulinio karo pradėta eksploatuoti Siera Leonės mineralinius turtus (chromo ir geležies rūdų, deimantų gamyba), tiesti kelius ir geležinkelius. 1924 priimta konstitucija. Ja remiantis įvyko rinkimai į įstatymų leidžiamąją instituciją.
Fritaunas (1856, Johno Leightono Wilsono knygos Western Africa: Its History, Condition, and Prospects iliustracija)
Iki Siera Leonės nepriklausomybės paskelbimo (1961) Didžiosios Britanijos valdas sudarė kolonija (apėmė Siera Leonės pusiasalį ir salas) ir protektoratas (kiti Siera Leonės rajonai). 6 dešimtmečio pradžioje įkurtos pirmosios politinės partijos, siekiančios nepriklausomybės. Didžiajai Britanijai padarius nuolaidų 1953 Siera Leonė gavo ribotą savivaldą. Po 1954 rinkimų į parlamentą sudaryta vyriausybė. M. A. Margai, Siera Leonės liaudies partijos (įkurta 1951) vadovas, buvo paskirtas vyriausiuoju ministru, 1958 (Siera Leonei gavus autonomiją) tapo ministru pirmininku.
Nepriklausomybės laikotarpis
1961 04 27 Siera Leonė tapo nepriklausoma valstybe, Tautų Sandraugos nare. 1961 konstitucija suteikė balsavimo teisę moterims. Po 1962 parlamento rinkimų M. A. Margai liko ministru pirmininku. Po jo mirties 1964–67 Siera Leonės liaudies partijos ir vyriausybės vadovu buvo jo brolis A. M. Margai. Po 1967 rinkimų ministru pirmininku tapo S. Stevensas, Liaudies kongreso (įkurtas 1960) vadovas. Ginčytinais rinkimų rezultatais nepatenkinti kariškiai surengė perversmą, buvo sudaryta Nacionalinių pertvarkymų taryba. Po 1968 karinio perversmo atkurta civilinė valdžia; S. Stevensas atgavo pareigas. Pagal 1971 konstituciją Siera Leonė paskelbta respublika, priklausančia Tautų Sandraugai. S. Stevensas tapo prezidentu. Opozicija vyriausybei pamažu mažėjo. 1973 rinkimus laimėjus Liaudies kongresui S. Stevensas vėl išrinktas prezidentu. 1975 Siera Leonė pasirašė susitarimus su Europos Bendrija, prisidėjo steigiant Vakarų Afrikos valstybių ekonominę bendriją. 1978 konstitucija įtvirtino vienpartinę politinę sistemą, Liaudies kongresas tapo vienintele legalia partija. S. Stevensui suteikti įgaliojimai eiti prezidento pareigas dar 7 metams. 9 dešimtmečio pradžioje dėl sumažėjusio eksporto Siera Leonė patyrė didelių ekonominių sunkumų (biudžeto pajamos prilygo būtinų importuojamų prekių išlaidoms). 1985 S. Stevensas atsistatydino.
Nuo 1986 01 prezidento pareigas ėjo J. S. Momoh. 1987 03 numalšintas mėginimas įvykdyti valstybės perversmą. 1987 11 prezidentas J. S. Momoh šalyje paskelbė nepaprastąją ekonominę padėtį. 1991 Liberijos partizanai prisijungė prie Siera Leonės disidentų, užėmė keletą pasienio miestų. Nuo 9 dešimtmečio pabaigos pradėta liberalizuoti Siera Leonės valdymą, 1991 priimta konstitucija, įtvirtinusi daugiapartinę politinę sistemą. 1992 per karinį perversmą J. S. Momoh nušalintas. Valstybės vadovu tapo 27 metų V. Strasseris (jauniausias valstybės vadovas pasaulyje). Jo vadovavimo laikotarpiu sumažintas anksčiau buvęs labai didelis nusikalstamumas (1992 Jungtinės Tautos Siera Leonę įvardijo blogiausia gyventi šalimi pasaulyje), nuo 115 iki 15 % sumažinta infliacija, tai sudarė galimybę gauti iš Jungtinių Amerikos Valstijų 300 mln. dolerių paramą. V. Strasseris buvo kritikuojamas už laisvosios spaudos ribojimą, susidorojimą su politiniais priešininkais.
10 dešimtmetyje Siera Leonės vidaus padėtis buvo nestabili: nuo 1991 šalyje vyko partizaninis karas, vadovaujamas Jungtinio revoliucinio fronto. Iki 1995 pradžios Jungtinis revoliucinis frontas užvaldė ekonomiškai svarbias rutilo kasyklas, partizanai buvo įsigalėję kaimiškose vietovėse. Vyriausybės, žlungančios dėl ekonominio nuosmukio ir korupcijos, ginkluotosios pajėgos nepajėgė įveikti partizanų. Per pilietinį karą 1995 namų buvo netekę apie 900 000 žmonių, apie 100 000 pabėgėlių prieglobsčio ieškojo Liberijoje, 150 000 žmonių – Gvinėjoje, apie 600 000 įsikūrė Siera Leonėje įsteigtose pabėgėlių stovyklose. Nuo 1991 mažiausiai 5000 žmonių žuvo per susirėmimus. Spaudžiamas Vakarų valstybių 1994 V. Strasseris pritarė 2–3 metų perėjimo į daugiapartinę politinę sistemą laikotarpiui (rinkimai buvo numatyti 1996 02). 1996, prieš pat numatytą rinkimų datą, V. Strasseris buvo nušalintas per karinį perversmą, vadovaujamą gynybos ministro J. M. Bio. Atkūrus politinių partijų veiklą prezidentu išrinktas A. T. Kabbah.
kamajorų (mendžių medžiotojų bendruomenė) milicijos nariai, kovojantys Siera Leonės vyriausybinių jėgų pusėje (1996)
1997 vėl įvykdytas karinis perversmas, kuriam vadovavo J. P. Koroma. Jo karinio režimo nepripažino jokia valstybė, Jungtinės Tautos paskelbė Siera Leonei naftos ir ginklų embargą. Dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis pagrįsta parama skurdžiausiai pasaulyje šaliai, beveik visiškai priklausomai nuo užsienio pagalbos, buvo sustabdyta. 1998 01 naujasis Siera Leonės režimas atsisakė narystės Tautų Sandraugoje. A. T. Kabbah kreipėsi į tarptautinę bendriją, kad būtų atkurta jo valdžia. 1998 Nigerijos vadovaujamos Vakarų Afrikos valstybių taikos regione palaikymo karinės pajėgos įsiveržė į Siera Leonę, 1998 02 užėmė prezidento rūmus ir išvijo karinę chuntą iš Fritauno. Nušalintasis prezidentas pabėgo į Liberiją, A. T. Kabbah formaliai atgavo valdžią. Šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis, daugumoje šalies regionų kovos tęsėsi. 1999 Jungtinių Tautų ir regiono valstybių pastangomis buvo sudaryta sukilėlių ir vyriausybės taika; numatyta į Siera Leonę įvesti Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgas, į vyriausybę įtraukti Jungtinio revoliucinio fronto atstovų, sukilėlius amnestuoti. 2000 Jungtinis revoliucinis frontas nutraukė paliaubas. 2001 Jungtinių Tautų pajėgos įžengė į sukilėlių užimtas teritorijas. 2002 01 pasiektas naujas sukilėlių ir vyriausybės susitarimas, oficialiai paskelbta, kad karas baigėsi. 2002 05 A. T. Kabbah perrinktas prezidentu. Per pilietinį karą (1991–2002) žuvo 50 000 žmonių, iš gyvenamų vietų iškeldinti apie 2 mln. žmonių (apie 1/3 šalies gyventojų). Karui buvo būdingas itin žiaurus elgesys su civiliais gyventojais. Specialusis tribunolas karo nusikaltimams tirti, sudarytas Fritaune dalyvaujant Jungtinėms Tautoms, 2004 pradėjo abiejų kariavusių pusių vadų teismus. 2005 12 Jungtinių Tautų taikdarių pajėgos pasitraukė iš Siera Leonės. 2007–18 Siera Leonės prezidentas buvo E. B. Koroma (Liaudies kongresas).
2014–15 Siera Leonė išgyveno Ebolos hemoraginės karštligės protrūkį (mirė beveik 4000 žm.), kuris sukėlė ir didelį ūkio nuosmūkį. 2017 08 šalį ištiko stichinė nelaimė: po gausių sezoninių liūčių įvyko didelė purvo nuošliauža (Jungtinių Tautų duomenimis Fritaune žuvo 500 žm., 600 laikomi dingusiais be žinios). 2018 Siera Leonės prezidentu išrinktas Siera Leonės liaudies partijos kandidatas, buvęs 1996 karinio perversmo vadovas Julius Maada Bio.
Siera Leonė yra Jungtinių Tautų (1961), Afrikos Sąjungos (1963), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1972), Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (1975), Pasaulio prekybos organizacijos (1995) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2014.
Siera Leonės konstitucinė santvarka
Siera Leonės partijos ir profsąjungos