sieros rūgštis

sierõs rūgšts, sulfãto rūgšts, H₂SO₄, stiprioji dviprotonė neorganinė rūgštis. Bespalvis, bekvapis, sunkus, aliejiškas skystis. Bevandenės sieros rūgšties lydymosi temperatūra 10,3 °C, virimo temperatūra 296,2 °C, tankis 1920 kg/m³. Su vandeniu maišosi bet kokiu santykiu, jai tirpstant išsiskiria daug šilumos. Koncentruota sieros rūgštis (98,3 %) lengvai sugeria vandenį sudarydama hidratus su 1, 2, 3, 4 ir 6,5 H₂O molekulėmis. Sieros rūgštyje ištirpinus sieros trioksidą gaunamas oleumas. Sieros rūgšties vandeninis tirpalas yra azeotropinis mišinys, verdantis 336,5 °C temperatūroje. Koncentruota sieros rūgštis yra stiprus oksidatorius: vandenilio jodidą ir bromidą oksiduoja iki halogenų, anglį, sierą – atitinkamai iki oksidų CO₂, ir SO₂, oksiduoja daugelį metalų. Geležį (plieną) koncentruota sieros rūgštis pasyvina (ant paviršiaus susidaro geležies oksido Fe₂O₃ plėvelė), bet karšta praskiesta 70 % rūgštis su ja reaguoja. Praskiesta sieros rūgštis reaguoja su metalais, kurių elektrodo standartinio potencialo vertė yra mažesnė už vandenilio (išskyrus šviną), susidaro druskos (sulfatai, hidrosulfatai) ir išsiskiria vandenilis. Reaguodama su bazėmis t. p. sudaro druskas. Sieros rūgštimi veikiami krakmolas, celiuliozė netenka vandens ir suanglėja. Pramonėje sieros rūgštis gaminama kontaktiniu ir nitroziniu būdu. Kontaktinis būdas: gamtinė siera arba piritas FeS₂ deginami krosnyje (4FeS₂ + 11O₂ → 2Fe₂O₃ + 8SO₂), susidaręs sieros dioksidas kontaktiniame aparate oksiduojamas oro deguonimi (2SO₂ + O₂ → 2SO₃; katalizatorius vanadžio oksidai). Toliau sieros trioksidas SO₃ absorberyje reaguoja su priešpriešiais tekančiu sieros rūgštyje esančiu vandeniu (SO₃ + H₂O → H₂SO₄). Nitratiniu būdu sieros rūgštis gaunama SO₂ veikiant azoto oksidais, ištirpintais sieros rūgštyje: H₂O + NO₂ + SO₂ → H₂SO₄ + NO. Koncentruota sieros rūgštis laikoma plieniniuose, mažesnės koncentracijos – rūgštims atsparia keramika išklotuose bakuose. Naudojama mineralinėms trąšoms, kitoms neorganinėms rūgštims, neorganinėms druskoms, organiniams junginiams, sprogstamosioms ir pirotechninėms medžiagoms, dažikliams, plastikams, plovikliams, sintetiniam pluoštui, insekticidams, fungicidams gaminti, metalams ėsdinti, sieros junginiams šalinti iš naftos produktų, organinėje sintezėje, metalurgijoje ir metalų apdirbimo, naftos perdirbimo, tekstilės, odos, maisto (priedas E 513) pramonėje, parfurmerijoje, dehidratacijai, kaip akumuliatorių elektrolitas. Skiedžiant sieros rūgštį ji pilama į vandenį (bet ne atvirkščiai) ir tirpalas smarkiai maišomas. Patekusi ant odos plaunama stipria vandens srove, neutalizuojama 5 % sodos tirpalu. Pirmieji koncentruotą sieros rūgštį pagamino alchemikai kaitindami alūno ir vario sulfato mišinį, 17 a. ji buvo gaunama deginant sieros ir salietros mišinį ir susidariusį SO₃ tirpinant vandenyje. 18 a. pabaigoje atrastas nitrozinis, 19 a. – kontaktinis sieros rūgšties gamybos būdas. Lietuvoje sieros rūgštį gamina bendrovė Lifosa.