sifilis

blyškioji treponema (3D vaizdas)

sfilis (syphilis, lues; pagal it. gydytojo G. Fracastoro poemos Sifilis, arba Prancūziškoji liga, 1530, veikėjo piemens Sifilio, tariamos pirmosios šios ligos aukos, vardą), lytiniu būdu plintanti lėtinė infekcinė liga. Serga tik žmonės, dažniausiai jauni suaugę 15–40 m. asmenys. Sukėlėjas – gramneigiama spirocheta – blyškioji treponema (Treponema pallidum). Ji jautri šviesai, karščiui, išdžiūvimui, dezinfekuojamosioms priemonėms, todėl užsikrėtimui labai svarbus glaudus kontaktas. Sukėlėją 1905 atrado ir aprašė E. Hoffmannas (1868–1959) ir F. R. Schaudinnas (1871–1906, abu Vokietija). Sifiliu užsikrečiama lytiškai santykiaujant, per švirkštus, taip pat serganti nėščioji gali perduoti infekciją vaisiui (tai gali sukelti persileidimą arba būna įgimtas sifilis). Naudojantis tuo pačiu tualetu, vonia, baseinu, drabužiais, indais ar įrankiais sifiliu neužsikrečiama. Inkubacinis laikotarpis apie 3 savaitės.

Sifilio stadijos

Sifiliui būdinga kelios ligos stadijos (pirminis, antrinis, latentinis, tretinis sifilis). Kitus užkrečia sergantieji pirminiu ir antriniu, kartais – latentinio sifilio pradžioje.

Pirminiam sifiliui būdinga nedidelė kieta (ausies kremzlės kietumo), lygiu blizgiu paviršiumi, lėkštais kraštais neskausminga primenanti kraterį opelė, vadinama pirmine sifiloma, arba kietuoju šankeriu. Ji atsiranda praėjus apie 3 savaitėms nuo užsikrėtimo toje vietoje, kur į organizmą pateko infekcija (dažniausiai ant išorinių lytinių organų, makštyje, ant lūpų, burnos gleivinėje, apie išangę ar tiesiojoje žarnoje). Gretimi audiniai neparausta. Dažniausiai susidaro vienas, rečiau – keli šankeriai, gali padidėti sritiniai limfmazgiai. Išnyksta negydant po 3–10 savaičių, liga pereina į antrinį sifilį. Jam būdinga odos bėrimas (raudonomis, rausvai rudos spalvos neniežtinčiomis dėmelėmis, įvairaus didumo mazgeliais taip pat ir delnų ar pėdų srityje) ir gleivinių pažeidimas (burnos gleivinėje taip pat gali atsirasti raudonų greitai išopėjančių mazgelių ir dėmelių). Gali būti ir kitokių bėrimų – papulių, kondilomų. Kai kurie ligoniai karščiuoja, greitai nuvargsta, netenka svorio; jiems padidėja limfmazgiai, skauda gerklę, galvą, raumenis, kaulus, sąnarius, slenka plaukai. Kaklo srityje atsiranda bepigmenčių dėmelių (vadinamieji Veneros karoliai). Antrinio sifilio požymiai praeina negydant, išsivysto latentinis (slaptasis) sifilis. Net ir daug metų sergant gali nebūti jokių požymių. Ilgainiui liga progresuoja į tretinį sifilį, kuris praėjus 5–10 m. nuo užsikrėtimo dažniausiai pasireiškia odos, kaulų, centrinės nervų sistemos (neurosifilis), širdies (vožtuvų) ir kraujagyslių (aortos aneurizmos ir kita) pažeidimu. Odoje (poodiniame audinyje) susidaro vadinamieji gumbeliniai sifilidai ir gumos – apvalūs ar ovalūs graikinio riešuto dydžio neskausmingi mazgai, jiems išopėjus susiformuoja gilios, stačiais kraštais opos, per angą išsiskiria nedaug gelsvo, tiršto, tąsaus skysčio, kuris primena gumiarabiką (iš čia gumos pavadinimas), užgijus lieka randų. Neurosifilis gali sukelti insultą, meningitą, koordinacijos, jutimo, regos sutrikimų, progresuojantį paralyžių, kurtumą, asmenybės pokyčių, silpnaprotystę.

Įgimtas sifilis

Būna ankstyvasis ir vėlyvasis. Kartais kūdikis gimsta su infekcijos požymiais, bet dažniausiai liga pasireiškia nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių po gimimo. Ankstyvasis įgimtas sifilis nustatomas vaikui iki 4 metų. Kūdikis būna silpnas, galva dažniausiai deformuota, veidas mažas, oda raukšlėta, glebi, joje atsiranda bėrimų ar visai jų nebūna. Dėl nosies gleivinės išvešėjimo dažnai prasideda sifilinė sloga, vėliau suyra pertvara, nosis deformuojasi. Vėlyvasis įgimtas sifilis nustatomas vyresniam nei 4 metų vaikui, reiškiasi gumbeliniais sifilidais, gumomis odoje ir vidaus organuose. Būdingi vėlyvojo įgimto sifilio požymiai – lėtinis neskausmingas kelio sąnario pažeidimas, randai apie burnos angą, kurių nebūna sergant įgytu sifiliu, taip pat vadinamoji Hutchinsono triada: pakitę dantys (viršutiniai kandžiai būna statinės išvaizdos su pusmėnulio išpjova), pažeista rega ir klausa (ligonis paprastai apanka ir apkursta).

Diagnostika, gydymas

Sifilis nustatomas pagal būdingus klinikinius požymius, epidemiologinius duomenis, atlikus laboratorinius tyrimus. Diagnozė patvirtinama mikroskopuojant medžiagą iš kietojo šankerio, odos bėrimų, limfmazgių. Plačiai taikoma serologinė diagnostika (praėjus 3–4 savaitėms po užsikrėtimo kraujo serume randama antikūnų), kartais – imunofermentinis tyrimas.

Gydoma penicilinu (esant alergijai – kitais antibiotikais). Susilaikoma nuo lytinių santykių, gydomi lytiniai partneriai (visiems partneriams, turėjusiems lytinių santykių su užsikrėtusiu asmeniu per paskutinius 4 mėnesius, skiriamas prevencinis gydymas). Nėščiajai, sergančiai sifiliu, privalomai skiriama penicilino. Sergantieji pirminiu ir antriniu sifiliu pasveiksta. Vėlyvoje stadijoje organai ir audiniai būna pažeisti negrįžtamai ir gydymas tik sustabdo ligos progresavimą.

-progresuojantis paralyžius