Polke Sigmar (Zigmaras Pòlkė) 1941 02 13Oels (dabar Oleśnica, Lenkija) 2010 06 10Köln, vokiečių tapytojas. 1953 su šeima persikėlė į Vokietijos Federacinę Respubliką. 1961–67 mokėsi Dailės akademijoje Düsseldorfe. 1970–91 dėstė Aukštojoje dailės mokykloje Hamburge; profesorius (1989). 1963 su K. Fischeriu-Luegu ir G. Richteriu inicijavo europietiškąją Jungtinių Amerikos Valstijų poparto atmainą – vadinamąjį kapitalistinį realizmą (pavadinimu ironizavo socialistinį realizmą ir vartotojišką Vakarų visuomenę).
S. Polke. Aukštesniosios būtybės įsakė: užtapyk viršutinį dešinį kampą juodai (lakas, 1969; © LATGA / Bild‑Kunst, 2020)
Tapė paveikslus, kuriuose vaizdavo kasdienius maisto produktus, populiarius masinių medijų motyvus (Sausainiai 1964, Įsimylėję II 1965). Kitaip nei kruopščiai nutapyti amerikietiškojo poparto kūriniai, S. Polkeʼs paveikslai laisvesnės, eskiziškos, kartais – sąmoningai tarsi mėgėjiškos tapysenos. Vėlesniuose kūriniuose ryšku F. Picabia įtaka, jie sudėtingesni, gausūs ženklų, simbolių, citatų iš ankstesnės dailės (dažnai – moderniosios). Derinami tradiciškai nesuderinamais laikomi motyvai, naudojamos įvairios technikos; vietoj drobės S. Polke kartais naudojo pirktinius audinius, juose atspaustus atvaizdus ar raštus įtraukdavo į kuriamą kompoziciją (Dürerio kiškis 1968). Kūriniuose kvestionavo įprastines nuostatas meno, jo vertinimo atžvilgiu, ironizavo tradicines individualumo, kūrybinio prado idėjas (Modernusis menas, Kairės rankos linijos, abu 1968, Aukštesniosios būtybės įsakė: užtapyk viršutinį dešinį kampą juodai 1969).
Po Rembrandto paveikslo vagystės iš Münsterio Kuntsverein 1973 pradėjo kurti ciklą Originalas ir klastotė (tai mažos nespalvotos fotografijos, dideli paveikslai, vaizduojantys pavogtus meno kūrinius, koliažai, veidrodžių fragmentai, neoninės lempos), jame kėlė autentiškumo, reprodukcijos, kopijos, autorystės, autorinių teisių klausimus. 9 dešimtmetyje daugiausia tapė didelio formato gestinės tapysenos paveikslus, kuriuose derino abstrakčius ir figūrinius vaizdus (Kopijuotojas 1982), naudojo tradicines medžiagas, chemikalus, tirpiklius, toksinus, lakus. Šiuose kūriniuose svarbus atsitiktinumo momentas (jį lemia nenuspėjamos cheminės reakcijos); tai keliasluoksniai, vaiduokliški, haliucinacijas primenantys vaizdai, paryškinti šaižios oranžinės ir žalios spalvų akcentais. 9 dešimtmetyje ir vėlyvojoje kūryboje svarbi politinė tematika (ciklas Stebėjimo bokštas 1984–88, Lageris 1986); kūriniai dažnai susiję su vieta, kurioje eksponuojami, nuorodos į vietinę problematiką derinamos su bendresniais svarstymais apie politiką, kultūrą, vaizdų kūrimo procesą. Dalyvavo tarptautinėse parodose: Documenta Kasselyje (1972, 1977, 1982), Venecijos bienalėje (1986). Imperatoriškoji premija (2002).