signãlinės sistèmos, I. Pavlovo (Rusija) ir jo pasekėjų vartotas terminas gyvūnų ir žmogaus elgesio aplinkoje reguliacijos būdams įvardyti. Aplinkos savybės (pvz., fiziniai požymiai, pokyčiai, kitas organizmų elgesys) juntamos ir suvokiamos kaip tam tikro modalumo signalai arba netarpiškai (spalva, garsas, kvapas, forma – pirmoji signalinė sistema), arba tarpiškai – kalbos ženklais (žodžiais, sąvokomis – antroji signalinė sistema). Signalinės sistemos terminą 1932 pirmą kartą pavartojo I. Pavlovas. Signalinės sistemos yra žmogaus ir gyvūnų aukštosios nervinės veiklos, kurią I. Pavlovas tapatino su psichikos veikla, pagrindas. Pirmoji signalinė sistema būdinga visiems gyvūnams ir žmogui. Ji grįsta sensorinių sistemų veikimu. Antroji signalinė sistema – kalba, kalbėjimas ir raštas – susiformavo antropogenezės (žmonijos raidos) laikotarpiu ir būdinga tik žmogui. Bendruosius (žmogaus ir gyvūnų) aukštosios nervinės veiklos tipus I. Pavlovas grindė tik pirmosios signalinės sistemos nervinių procesų ypatumais (jaudinimo ir slopinimo stiprumas, paslankumas ir pusiausvirumas). Žmogaus aukštosios nervinės veiklos ir asmenybės tipus I. Pavlovas dar klasifikavo pagal abiejų signalinių sistemų santykį: 1) meninis tipas (vyrauja pirmoji signalinė sistema), 2) mąstantis tipas (vyrauja antroji signalinė sistema), 3) vidurinysis, arba mišrusis, tipas (vienoda abiejų signalinių sistemų raiška). Terminas signalinės sistemos dažniausiai vartojamas tik literatūroje rusų kalba ir kalbomis tų šalių, kurių psichologijos ir fiziologijos raida buvo glaudžiai susijusios su rusų psichologija ir fiziologija. Anglų, vokiečių, ispanų ir prancūzų kalbose signalinės sistemos sąvoka dažniausiai aptinkama tik verstinėje iš rusų kalbos literatūroje.
1868