šiizmas

šizmas (<arab.), viena islamo krypčių. Susiklostė 7–8 a. vykstant ginčams dėl religinio ir politinio vadovavimo Kalifatui. Šiitai tiesioginiu Mahometo valdžios ir jo pranašiškos veiklos paveldėtoju pripažįsta tik kalifą Alijų ir jo palikuonis (Alidai). Jį garbina kaip šventąjį, priskiria jam stebuklų, laiko pirmuoju imamu (imamas). Alijui pagerbti skirta vadinamoji Gadyr Chūmo diena (švenčiama zul chidždžo mėnesio 17 dieną; tikima, tada Pranašas paskelbė Alijų savo įpėdiniu). Kai kurios šiitų bendruomenės dar mini Alijaus gimimo dieną, ir visų 12 imamų gimimo ir mirties metines. Pati svarbiausia ir visuotinė šiitų šventė Ašūra. Prie tikėjimo išpažinimo formulės (šahada) šiitai prideda formulę apie Alijų (Dievo bičiulis). Be bendro musulmonams tikėjimo Dievu, Mahometu ir jo paskelbtąja žinia bei Korano nesukurtumu, šiitai dar tiki imamais. Dogma laikoma, kad Dievas imamams suteikė absoliučią valdžią (todėl žmonės jų rinkti negali), jie priklauso Mahometo giminei, yra Dievo įpėdiniai žemėje ir saugo islamo doktrinos grynumą. Imamų ir jų šeimos narių mauzoliejai ir kapai yra populiarios piligrimystės vietos (ypač an Nedžefe, al Kazimijoje – Irake, Mašhade, Kome – Irane). Šiizmas nėra vienalytis. Nuo 8 a. klostėsi įvairios šiizmo kryptys (džafaritai, alavitai, batinitai, šie neaiškina Korano paraidžiui, pripažįsta ir dvasinę, ne tik išorinę maldą), kai kurios jų (pvz., hurūfitai, šiizmo idėjas sieję su Kabalos mokymu apie slaptąsias skaičių ir raidžių prasmes) sunyko. Vienos pagrindinių šiizmo krypčių yra imamitai, izmailitai, zaiditai. Šiitai sudaro apie 10 % (20 a. pabaigoje buvo 60–80 mln.) visų musulmonų, dauguma jų gyvena Irake, Irane, Indijoje, Pakistane, Turkijoje, Šiaurės Sirijoje, Libane, Jemene, Bahreine (kai kuriose šalyse kyla šiitų ir sunitų religinių konfliktų).

-šiitai;