sikatỹvai (lot. siccativus – džiovinantis), medžiagos, spartinančios aliejinių lakų ir dažų, pokosto džiūvimą. Kaip sikatyvai dažniausiai naudojamos tirpios aliejuose ir organiniuose tirpikliuose pereinamųjų ir nepereinamųjų metalų monokarboksirūgščių druskos (muilai), rečiau – chelatai, metalocenai, karboniliniai kompleksai, acetilacetonatai, diarilfenazinai. Skiriami pagrindiniai (mangano, kobalto, švino) ir pagalbiniai (kalcio, bario, cinko, cirkonio) sikatyvai. Pagrindiniai sikatyvai padeda oro deguoniui pakliūti į plėvėdarį ir įsitvirtinti jame hidroperoksidų pavidalu. Pagalbiniai pagerina dangos džiūvimą ir padidina pagrindinių sikatyvų stabilumą. Sikatyvai pagerina dangų mechanines savybes, jos tampa plastiškesnės, hidrofobiškesnės, atsparesnės korozijai. Sikatyvai gaunami metalo druskų (sulfatų, karbonatų, nitratų, acetatų) vandeniniam tirpalui reaguojant su karboksirūgšties natrio druska, sulydant metalų oksidus, hidroksidus arba druskas su rūgštimis 320–360 °C temperatūroje, metalų miltelius tirpinant karštoje rūgštyje arba elektrocheminiu būdu.
2445