sikhizmas

sikhzmas (skr. sikh – mokinys), sikzmas, monoteistinė religija, susiformavusi 15 a. Pandžabo regione. Pasaulyje penkta pagal tikinčiųjų skaičių religija (išpažįsta apie 30 mln. žmonių); apie 75 % sikhų gyvena Pandžabo valstijoje.

Doktrina

Išpažįsta vieną Dievą (vadinamas Vahiguru – Nuostabiuoju Guru). Dievas apibūdinamas kaip belytis, belaikis ir neregimas, visur esantis ir visagalis. Prieš pasaulio sukūrimą egzistavęs tik Dievas ir Jo valia, kuri sukūrė pasaulį (laikomas Dievo apsireiškimu). Sikhai išsivadavimo siekia klausydami dieviškojo žodžio ir prisimindami dieviškąjį vardą (jis apima visą išorinį ir vidinį sukurtą pasaulį). Siekiant atsivertimo turi būti laikomasi teisingo elgesio, dvasinio žinojimo, dvasinių pastangų, Dievo malonės. Išsivadavimas priklauso nuo Dievo valios laikymosi (ne nuo asketiškumo), iškeliama gyvenimo vertė. Galutinis žmogaus tikslas, pasak sikhizmo, yra susiliejimas su Dievu (mokša), ir tą susiliejimą galima pasiekti vadovaujant dvasiniam vadovui (guru). Guru dar vadinamas Dievas kaip Tikrasis Mokytojas (Sat Guru). Sikhizmo istorijoje aukštinama 10 guru, po dešimtojo mirties sikhų dvasiniu vadovu laikoma šventraštis Adi Granthas. Šventovės, kuriose sikhai renkasi giedoti Adi Grantho, vadinamos gurdvaromis. Giedotojo (grantho) teisę turi kiekvienas sikhas. Gurdvarose veikia bendruomeninės valgyklos, kurios įkūnija sikhų lygybę prieš Dievą. Sikhizmas nepripažįsta religinių apeigų, piligriminių kelionių, asketizmo, kovoja su kastų ir lyčių diskriminacija.

Apeigos

Svarbiausia šventė – Baisakhė, minima balandžio 13–14 d. kaip Naujųjų metų ir derliaus šventė, t. p. kaip chalsos įkūrimo diena. Chalsai (išrinktųjų, arba nesuteptųjų, bendrijai) priklauso uoliausi sikhai, – nuo kitų sikhų skiriasi tuo, kad laikosi penkių k nuostatų: nesikerpa plaukų (keš), nešiojasi šukas (kangha), kardą (kirpan), mūvi plieno apyrankę (kara) ir dėvi trumpas, iki kelių, kelnes (kačh). Sikhizmo dvasinis centras yra Amritsaras, čia stovi sikhų pagrindinė šventovė Harimandiras, dar žinomas kaip Darbar Sahibas (Viešpaties priėmimo rūmai) ir Svarna Mandiras (Auksinė šventovė). Priešais ją įsikūręs sikhų bendruomenės valdžios aukščiausias centras Akal Tachtas (Belaikio sosto rūmai).

sikhai tradiciniais rūbais švenčia Baisakhę (Čandigarhas)

Raida

Sikhizmas atsirado Šiaurės vakarų Indijoje dėl musulmonų ir hinduistų priešpriešos. Pirmojo guru Nanako pasaulėžiūrai įtakos turėjo sufizmas ir bhakčio bei nathos idėjos apie pakilimą į aukščiausiąją palaimą. Nuo šeštojo guru Hargobindo, kuris suformulavo laikinosios valdžios ir dvasinės valdžios doktriną, sikhizmas iš religinio sąjūdžio tapo ir pasaulietine bendruomene, ginklu ginančia teisę išpažinti savo tikėjimą. Ši laikinojo ir dvasinio kalavijo samprata suklestėjo vadovaujant dešimtajam guru Gobindui Singhui, įkūrusiam chalsą. Į ją įšventinto sikho idealu tapo šventasis karys. Sikhai sudarė Dievo armiją, kurios tikslas – ginti visų religinių įsitikinimų žmones. Silpnėjant Didžiajai Mogolų imperijai Randžitas Singhas (1780–1839) 1801 karūnavosi Pandžabo radža ir sukūrė stiprią valstybę su galinga armija. Šis sikhų aukso amžius truko iki britų įsiviešpatavimo 1849. Indijai 1947 išsikovojus nepriklausomybę Pandžabo valstijoje kilo sikhų separatizmo ir tautinio išskirtinumo įvairių judėjimų, imta raginti kurti nepriklausomą Chalistano valstybę. 1984 birželį Indijos premjerė I. Gandhi surengė karinę operaciją Mėlynoji žvaigždė, per kurią armija šturmavo Harimandirą ir nukovė sikhų lyderį Džarnailą Singhą Bhindranvallį (1947–84). Keršijant už šventyklos išniekinimą premjerė 1984 10 31 nužudyta, Delyje per pogromus žuvo apie 5000 sikhų.