silãbinė eildara, silabizmu arba izosilabizmu pagrįsta eilėdara. Senesniajam silabinės eilėdaros variantui būdingas silabizmas – apytiksliai vienodas skiemenų skaičius visose kūrinio eilutėse arba ekvivalentiškose strofų eilutėse. Silabinį eilučių bendramatiškumą dažniausiai paryškina panaši jų sintaksė, vienodos gramatinės pabaigos formos, sąskambiai ir rimai. Tokia eilėdara būdinga Europos tautų (ypač lenkų) vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso poezijai, t. p. daugumai 16–17 a. lietuvių liaudies dainų ir rašytiniams lietuvių eilėraščiams (daugiausia verstinėms religinėms giesmėms). Naujesnysis silabinės eilėdaros variantas grindžiamas izosilabizmu – griežtai vienodu skiemenų skaičiumi visose kūrinio eilutėse (jei kūrinys strofinis – atitinkamose strofų eilutėse). Šiam variantui būdingas vienas pastovus kirtis eilutės pabaigoje (priešpaskutiniame skiemenyje). Silabinės eilėdaros metrai nusakomi eilutės skiemenų skaičiumi. Populiariausi metrai: aštuoniaskiemenis, vienuolikaskiemenis, trylikaskiemenis. 19 a. pabaigoje lietuvių poezijoje silabinę eilėdarą pakeitė silabotoninė eilėdara.
3141