silabotòninė eildara, dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje pagrįsta eilėdara. Sąmoningai pradėta vartoti vėlyvojo Renesanso epochoje siekiant tautinėmis kalbomis imituoti antikinės eilėdaros metrus. Buvo perimta antikinės metrikos terminija, bet jos turinys pasikeitė, nes naujųjų kalbų prozodija buvo kitokia negu antikinių kalbų. Naujosios kalbos turėjo dinaminį kirtį, o skiemenys nebuvo kvalifikuojami pagal tarimo trukmę, todėl pėda, antikinėje eilėdaroje reiškusi ilgų ir trumpų skiemenų derinį, ėmė reikšti kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų derinį. Silabotoninėje eilėdaroje skiriami dviskiemeniai (chorėjas, jambas) ir triskiemeniai (daktilis, amfibrachis, anapestas) metrai. Silabotoninei eilėdarai būdinga nemetrinis kirtis (kirtis, kuris komplikuoja metrą). Naujųjų laikų silabotonijoje eilėdaroje metrinę reikšmę dažnai praranda anakruzė, todėl chorėjas ir jambas susilieja į mišrios anakruzės dviskiemenį metrą, o daktilis, amfibrachis ir anapestas – į mišrios anakruzės triskiemenį metrą. Eilučių anakruzės dažniausiai tampa mišrios, kai metrinė strofa grafiškai transformuojama. Silabotonine eilėdara rašomos mišriojo metro strofos, logaedas, baltosios eilės, laisvosios eilės. Tarpinis variantas tarp silabotoninės eilėdaros (jos mišriųjų metrų) ir sinkopio yra jambodaktilis – mišriojo metro atmaina, metroritminis vienetas (dažniausiai 5 skiemenų).
Silabotoninė eilėdara lietuvių poezijoje
Lietuvių poezijoje silabotoninę eilėdarą pradėjo diegti D. Kleinas 17 a. viduryje. Ja rašė daugelis Mažosios Lietuvos poetų. Didžiojoje Lietuvoje silabotoninė eilėdara silabinę eilėdarą pakeitė tik 19 a. pabaigoje.
3141