Silèzija (lenk. Śląsk, sileziečių k. Ślůnsk, ček. Slezsko, vok. Schlesien), istorinė sritis Lenkijoje ir Čekijoje, prie Oderio aukštupio ir vidurupio. Apytikriai apima dabartines Opolės, Silezijos, Žemutinės Silezijos, Liubušo vaivadijas, t. p. dalį Didžiosios Lenkijos vaivadijos (Lenkija) ir Moravijos–Silezijos krašto (Čekija).
8–9 a. dabartinės Silezijos teritorijoje apsigyveno vakarų slavų gentys (tarp jų slenžėnai – manoma, iš jų kilo srities pavadinimas). Iki 10 a. pradžios Silezija priklausė Moravijos didžiajai valstybei, vėliau Čekijai, nuo maždaug 990 – Lenkijai. Buvo suskilusi į daugelį Piastų valdomų dalinių kunigaikštysčių. 1335 pateko Čekijos karalių valdžion, 1526 su visa Čekija atiteko Habsburgams (išskyrus Osvencimo ir Zatoro kunigaikštystes, kurias 15 a. antroje pusėje atpirko Lenkijos karaliai). Per 1740–42 ir 1744–45 Silezijos karus Sileziją, išskyrus Habsburgams likusius Opavą ir Cieszyną (Tĕšíną), užėmė Prūsija. Nuo 19 a. pradžios Aukštutinėje Silezijoje sparčiai plėtojosi akmens anglių kasyba ir metalurgijos pramonė (Aukštutinės Silezijos akmens anglių baseinas).
Jau viduriniais amžiais Silezija, į kurią atsikėlė daug vokiečių kolonistų, pradėjo vokietėti; šis procesas itin sustiprėjo 18–19 a., vis dėlto 20 a. pradžioje dar nemažai Silezijos gyventojų, ypač Aukštutinėje Silezijoje (prie Oderio aukštupio) ir Žemutinėje Silezijos (prie Oderio vidurupio) dešiniakrantėje dalyje, išlaikė slaviškų bruožų. Po Silezijos sukilimų (1919, 1920, 1921) ir Tautų Sąjungos 1921 03 surengto plebiscito dalis Aukštutinės Silezijos 1922 atiteko Lenkijai (Aukštutinės Silezijos klausimas). Cieszyno Silezija 1920 padalyta: Lenkijai atiteko teritorija į rytus, Čekoslovakijai – į vakarus nuo Olzos upės (1938–39 šią teritoriją Lenkija buvo aneksavusi). Kita Silezijos dalis liko valdoma Vokietijos, 1945 irgi perduota Lenkijai.