silicitai

silictai, silictinės uolenos, titnagnės uolenos, iš vyraujančių (daugiau kaip 50 %) įvairių silicio dioksido mineralinių formų (chalcedono, opalo, kristobalito, tridimito, rečiau kvarco) susidariusi uolienų grupė. Spalva priklauso nuo priemaišų, todėl silicitų būna įvairių spalvų; gryni – balti arba šviesiai pilki. Pagal mineralinę sudėtį skiriami opaliniai (diatomitas, opoka, trepelis, geizeritas, porcelianitas), chalcedoniniai (jaspis, titnagas, ftanitas), kvarciniai (kai kurios jaspio, titnago, ftanito atmainos) ir mišrūs silicitai. Pagal struktūrą – biomorfiniai, afanitiniai, įvairaus grūdėtumo, kriptokristaliniai. Pagal susidarymo sąlygas – pirminiai (klodais, lęšiais slūgsantys nuosėdiniai dariniai) ir antriniai (lęšių, konkrecijų, plutų arba netaisyklingos formos diagenetiniai, metasomatiniai arba kitų medžiagos transformacijos procesų dariniai) silicitai. Labiausiai paplitę nuosėdinės kilmės silicitai; jie būna biogeniniai (arba chemobiogeniniai) ir chemogeniniai. Biogeninės silicitinės uolienos (diatomitas, radioliaritas, spongolitas) susidaro ežeruose, jūrose ir vandenynuose cementuojantis iš vandens tirpalų nusėdusioms silicitinėms nuosėdoms ir besikaupiančioms kai kurių dumblių (titnagdumblių) arba gyvūnų (pirmuonių, pinčių) liekanoms (kiauteliams, griaučiams). Dabartinių biogeninių silicitų nuosėdų susidarymas intensyviausiai vyksta Pietų vandenyne, Pietų pusrutulio subarktinėje ir vidutinių platumų klimato juostoje, Šiaurės pusrutulyje – Beringo jūroje. Chemogeniniai silicitai (trepelis, opoka, titnagas, novakulitas, kai kurios jaspio atmainos) formuojasi diagenezės (iš vandens tirpalų, koloidų dėl dehidratacijos ir silicio gelių kristalizacijos), epigenezės ir katagenezės metu (SiO₂ prisotintiems vandens tirpalams arba hidroterminiams vandenims veikiant jau susidariusias uolienas). Chemogeninių silicitų sedimentacija vyksta tik lokaliuose rajonuose, kur patenka prisotintų SiO₂ tirpalų hidrotermos (pvz., Raudonosios jūros, Kalifornijos įlankos riftų, povandeninių ugnikalnių zonose). Kai kurių silicitų kilmė susijusi su karštųjų versmių (geizeritas), ugnikalnių veikla (jaspis, geizeritas), hidroterminiu metasomatizmu (jaspis). Dykumose susidaro silicitinės plutos. Silicitai naudojami statybinėms (opoka, trepelis), izoliacinėms medžiagoms (diatomitas, trepelis), adsorbentams ir filtrams (diatomitas, opoka, trepelis), abrazyvams (titnagas, trepelis), katalizatoriams (diatomitas, opoka), juvelyriniams dirbiniams (kai kurios jaspio atmainos) gaminti. Akmens amžiuje iš titnago buvo gaminami įrankiai, strėlių, iečių antgaliai. Silicitų randama proterozojaus ir fanerozojaus nuosėdinėje storymėje daugelyje šalių.

Lietuvoje randama devono sistemos silicitų konkrecijų (Nemunėlio-Apaščios draustinyje, Biržų rajono savivaldybės teritorija), permo sistemos silicitų lęšių (Menčių karjere, Akmenės rajono savivaldybės teritorija), kreidos sistemos titnago (Lietuvos pietinės dalies aliuviniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose, ypač Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje), kreidos sistemos opokos (Stoniškių opokos telkinyje, Pagėgių savivaldybės teritorija).