silikãtbetonis, autoklavinis smulkiagrūdis betonas, kurio rišamoji medžiaga yra kalkės. Būna tankus ir akytas (akytasis betonas), nearmuotas, rečiau armuotas. Tankis 1800–2200 kg/m3, stipris gniuždant 10–100 MPa, atsparumas šalčiui 15–50 užšaldymo ir atšildymo ciklų. Rišamoji medžiaga – negesintos, rečiau gesintos kalkės, kartais dedama rišamųjų priedų – šlako, pelenų, nefelino šlamo, portlandcemenčio dulkių, gipso. Užpildas – dažniausiai kvarcinis smėlis. Kalkės dažniausiai malamos su dalimi smėlio, sudrėkinama, po to sumaišoma su likusiu smėliu. Iš mišinio suformuoti gaminiai tankinami, po to kietinami autoklave 0,8 MPa arba didesniame slėgyje. Mišiniui kietėjant susidaro kalcio hidrosilikatų ir kitų kalcio junginių, kurie sucementuoja užpildo grūdelius. Tankiojo silikatbetonio savybės panašios į cementbetonio, jis pigesnis už keramiką ir cementbetonį, bet įgeria daugiau vandens, todėl ne toks stiprus ir atsparus šalčiui, labiau praleidžia šilumą. Be to, armuojant silikatbetoniu armatūrą reikia apsaugoti nuo korozijos. Iš tankiojo silikatbetonio daromos silikatinės plytos, surenkamosios statybinės konstrukcijos (sienų ir perdangų plokštės, sienų blokai ir kita), iš lengvojo – termoizoliaciniai ir apdailos (silakporas) gaminiai.
Neautoklavinis silikatbetonis jau buvo naudojamas senovės Romoje. Autoklavinis silikatbetonis išrastas 1880 Vokietijoje. Lietuvoje tankųjį silikatbetonį (silikatines plytas) pradėta gaminti 1929 Petrašiūnų plytų fabrike Bitukas, akytąjį silikatbetonį (putų silikatą) – 1957 ten pat. 21 a. pradžioje silikatbetonis gaminamas daugelyje Lietuvos gamyklų.