šilkas

šilkverpio vikšrų kokonai

šikas, natūralusis baltyminis pluoštas, gaunamas iš šilkverpio kokonų gijų. Šilkverpio vikšro išskirta dvilypė kokono gija (stipris tempiant apie 400 MPa) susideda iš baltyminės medžiagos fibroino (70–80 % gijos masės), kurią gaubia kitos baltyminės medžiagos sericino plėvelė, be to, šilkas turi dar 1–1,5 % vaško ir riebalų bei tiek pat mineralinių medžiagų (kalio, natrio, kalcio druskų). Šilko pluoštas yra higroskopiškas, nelaidus elektrai, lengvai dažomas, blizga, neatsparus šarmams, koncentruotoms rūgštims ir saulės šviesai. Iš vieno kokono (turi 3000–4000 m ilgio giją) specialiomis mašinomis išvejama tik 300–1200 m. Tekstilės pramonėje naudojami žaliaviniai šilko siūlai, sudaryti iš 5–10 sugretintų kokono gijų. Tokių siūlų stiprumas 10–15 % didesnis negu kokono gijos; iš jų daromi įvairios sandaros sukti daugiagijai siūlai, audžiami audiniai. Neišvyti, sugadinti kokonai ir šilko gamybos atliekos sutraukomi ir perdirbami į šilko verpalus.

Pirmieji natūralų šilką prieš 5 tūkstančius metų pradėjo gauti kinai. Kiek vėliau paplito Korėjoje ir Japonijoje. Viduramžiais šilko gavyba tapo viena svarbiausių Venecijos (13 a.), Genujos ir Florencijos (14 a.), Milano (15 a.) pramonės šakų. Šilko pramonė labai suklestėjo 18 a. Vakarų Europoje, ypač dabartinėje Italijos teritorijoje, Prancūzijoje. Daug šilko gaminama Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Pietų Korėjoje, Tailande, Vietname, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Italijoje. Lietuvoje 18 a. iš atvežtinio žaliavinio šilko buvo audžiama A. Tyzenhauzo manufaktūrose prie Šiaulių ir Vilkaviškio. 19 a. viduryje A. Žuko dirbtuvėje Vilniuje buvo audžiamos ir šilkinės medžiagos suknelėms ir skarelėms.

šilkiniai šalikai

1064

šilko pramonė