silogzmas (gr. syllogismos), dedukcinis samprotavimas, kurį sudaro dvi prielaidos ir viena išvada. Labiausiai įprastas yra kategorinis silogizmas – samprotavimas, kuriuo dviejų terminų kategorinis santykis išvedamas remiantis tų terminų santykiais su trečiuoju terminu. Pvz., Visi žmonės yra mirtingi, ir visi graikai yra žmonės, vadinasi, visi graikai yra mirtingi. Kategorinį silogizmą sudaro trys kategoriniai teiginiai – didžioji ir mažoji premisos (silogizmo prielaidos) bei išvada. Kiekvienas kategorinis teiginys turi du terminus – subjektą (S) ir predikatą (P) bei kiekybę ir kokybę nusakančias konstantas, kurios lemia teiginio loginę formą. Pagal kiekybę ir kokybę skiriamos keturios teiginių rūšys, tradiciškai žymimos pirmosiomis lotynų abėcėlės balsėmis: bendrieji teigiamieji (a rūšies – Visi S yra P), bendrieji neigiamieji (e rūšies – Nė vienas S nėra P), daliniai teigiamieji (i rūšies – Kai kurie S yra P) ir daliniai neigiamieji (o rūšies – Kai kurie S nėra P) teiginiai.
Kategorinį silogizmą sudarančiuose teiginiuose turi būti lygiai trys terminai. Išvados predikatas vadinamas didžiuoju, išvados subjektas – mažuoju, o terminas, esantis abiejose premisose ir kurio nėra išvadoje, – viduriniu silogizmo terminu. Premisa, kurioje aptinkamas didysis terminas, vadinama didžiąja, o ta, kurioje aptinkamas mažasis terminas, – mažąja premisa.
Silogizmas laikomas taisyklingu, jei jo forma neleidžia iš teisingų prielaidų išvesti klaidingos išvados. Kategorinio silogizmo loginė forma išsamiai apibūdinama figūra ir modusu. Silogizmo figūra priklauso nuo vidurinio termino pozicijos premisose. Pirmoji silogizmo figūra – vidurinis terminas yra didžiosios premisos subjektas ir mažosios premisos predikatas, antroji – vidurinis terminas yra abiejų premisų predikatas, trečioji – vidurinis terminas yra abiejų premisų subjektas, ketvirtoji – vidurinis terminas yra didžiosios premisos predikatas ir mažosios premisos subjektas. Silogizmo modusas nusakomas trimis balsėmis, atitinkančiomis didžiosios ir mažosios premisų bei išvados teiginių tipus (pvz., aaa, aii, eio). Silogizmą sudaro trys teiginiai ir kiekvienas teiginys priskiriamas vienai iš keturių rūšių, todėl iš kiekvienos figūros galima sudaryti 64 skirtingus silogizmo modusus – iš viso 256 skirtingų formų silogizmus. Iš jų tik 19 laikomi taisyklingais. Viduriniais amžiais taisyklingiems silogizmo modusams duoti mnemoniniai vardai, kurių balsės nusako prielaidų ir išvados formas (1 figūra – Barbara, Celarent, Darii, Ferio, 2 – Cesare, Camestres, Festino, Baroco, 3 – Darapti, Disamis, Datisi, Felapton, Bocardo, Ferison, 4 – Bramantip, Camenes, Dimaris, Fesapo, Fresison). Priimant prielaidą, kad iš bendrosios kiekybės teiginių galima tiesiogiai išvesti tos pačios kokybės dalinės kiekybės teiginius (i iš a, o iš e), taisyklingais galima laikyti ir dar 5 silogizmus, kurių išvada yra dalinės kiekybės (Barbari, Celaront, Cesaro, Camestrop, Camenop). Aristotelis taisyklingus pirmosios figūros silogizmus laikė tobulais, kuriems nereikia įrodymo; kitų figūrų taisyklingumą reikia įrodyti tiesiogiai arba netiesiogiai (per impossibile) išreiškiant juos pirmosios figūros silogizmais pagal premisų ir išvados konversijos bei premisų pertvarkymo taisykles.
Nekategoriniai silogizmai būna hipotetiniai arba disjunkciniai. Kitaip nei kategorinių silogizmų, bent viena jų prielaida yra sudėtinis (sąlyginis arba disjunkcinis) teiginys, todėl loginė forma nusakoma ne kategoriniais santykiais, bet propozicinėmis struktūromis.
76