silpnos ekonomikos šalys

silpnõs ekonòmikos šãlys, labiausiai ekonomiškai atsilikusios Trečiojo pasaulio valstybės, kurių ekonominiai ir socialiniai rodikliai yra blogiausi pasaulyje. Silpnos ekonomikos šalys dar vadinamos mažiausiai išsivysčiusiomis arba Ketvirtojo pasaulio valstybėmis. Šioms šalims būdinga labai žemas gyvenimo lygis, išskirtinis skurdas (ir pagal paplitimą, ir pagal gylį), didelė socialinė nelygybė, ryškūs gyvenimo sąlygų mieste ir kaime skirtumai, maisto, sanitarijos, ekonominės ir socialinės infrastruktūros trūkumas, didelis gyventojų mirtingumas nuo infekcinių ligų ir bado, silpni žmogiškieji (nekvalifikuota darbo jėga, didelis neraštingumas) ir finansiniai ištekliai, atsilikusios technologijos, didelis nedarbas (dažnai ir infliacija), plačiai paplitusi korupcija, politinis ir karinis nestabilumas (daugelyje šių šalių vyksta etniniai konfliktai, pilietiniai karai, vyriausybės yra autoritarinės). Silpnos ekonomikos šalių ūkio struktūroje vyrauja neproduktyvus žemės ūkis su nepastoviu derliumi ir naudingųjų iškasenų gavyba, pramonė ir paslaugų sfera išplėtotos silpnai, žmonės ir ekonominiai ištekliai dažnai yra pažeidžiami dėl stichinių nelaimių. Silpnos ekonomikos šalys dažniausiai eksportuoja tik kelias pagrindines prekes (žemės ūkio monokultūras, gamtinius išteklius), turi nuolatinį užsienio prekybos balanso deficitą ir didelę valstybės skolą, yra priklausomos nuo jų eksportuojamų prekių kainų svyravimų ir išsivysčiusių šalių, tarptautinių organizacijų teikiamos ekonominės paramos.

Silpnos ekonomikos šalių sąrašą nuo 1971 sudaro Jungtinės Tautos, 2012 pradžioje tokių šalių buvo 48 (1 lentelė), iš jų – 33 Afrikoje, 9 Azijoje, 5 Okeanijoje ir 1 (Haitis) Karibų jūros baseine. Silpnos ekonomikos šalių grupei priskiriamos valstybės, atitinkančios 3 kriterijus: mažų pajamų (bendrųjų nacionalinių pajamų 1 gyventojui vidurkis per 3 metų laikotarpį yra mažesnis kaip 905 Jungtinių Amerikos Valstijų doleriai per metus), silpnų žmogiškųjų išteklių (pagal gyventojų mitybos, sveikatos, išsilavinimo lygio ir suaugusiųjų raštingumo rodiklius) ir didelio ekonominio pažeidžiamumo (žemės ūkio gamybos, prekių ir paslaugų eksporto nestabilumo, stichinių nelaimių ir kitų rizikų). Į silpnos ekonomikos šalių sąrašą nebeįtraukiamos valstybės, turinčios daugiau kaip 75 mln. gyventojų, išskyrus Bangladešą ir Etiopiją, kurios į šią kategoriją pateko anksčiau. 2010 silpnos ekonomikos šalys turėjo 835,1 mln. gyventojų (12 % pasaulio gyventojų skaičiaus), bet sukūrė mažiau kaip 2 % pasaulio BVP, jų eksportas sudarė apie 1 % pasaulinio eksporto, bendrosios nacionalinės pajamos 1 gyventojui buvo 705 (pasaulio vidurkis – 9136) Jungtinių Amerikos Valstijų doleriai per metus (labiausiai atsilikusių silpnos ekonomikos šalių kai kurie ekonominiai rodikliai pateikti 2 lentelėje). Silpnos ekonomikos šalių grupėje yra ir tokių šalių, kuriose ekonominė ir socialinė pažanga apskritai nevyksta, laikui bėgant jų padėtis tik blogėja. Kiek didesnį ekonominį augimą turi naftą eksportuojančios šalys – Angola, Jemenas, Pusiaujo Gvinėja, Sudanas. Tik 3 šalims, kurios anksčiau buvo priskiriamos silpnos ekonomikos šalių grupei, pavyko pagerinti ekonominius rodiklius ir pereiti į besivystančių šalių kategoriją: 1994 tai padarė Botsvana, 2007 – Žaliojo Kyšulio Salos, 2011 – Maldyvai.

* Pasaulio banko duomenys

** 2009

-mažiausiai išsivysčiusios šalys; -Ketvirtasis pasaulis