šilumnė mirts, termodinaminės pusiausvyros būsena. Ją ilgainiui pasiekia kiekviena izoliuota, baigtinių matmenų ir adityvios energijos makroskopinė sistema. Pasak klasikinės termodinamikos, šios būsenos sistemos entropija yra didžiausia, visų sistemos dalių temperatūra vienoda, o pagal antrąjį termodinamikos dėsnį darbo generacijai būtinas temperatūrų skirtumas. Uždaroje izoliuotoje sistemoje negali būti jokio judesio – sistema ištikta šiluminės mirties. Tai netaikoma Žemei, nes ji neizoliuota nuo kosmoso ir jai energiją nuolat teikia Saulė. Visų makroskopinių sistemų (nesvarbu, koks jas sudarančių dalelių sąveikos pobūdis) energija yra adityvi. Tačiau, jei dalelių sąveikoje svarbios toliasiekės, pvz., gravitacijos jėgos, tai pakankamai didelių matmenų (pvz., galaktikos matmenų) sistemos energija nebėra adityvi. Neadityvios energijos sistemai reikšmės neturi klasikinės termodinamikos entropijos ir temperatūros sąvokos, todėl šiluminės mirties teorija jai netaikytina.
Visatos šiluminės mirties hipotezę 1851 iškėlė W. Thomsonas, teiginį 1856 suformulavo R. J. E. Clausius.
2469