šilumos tiekimas

šilumõs tiekmas, gyvenamųjų, viešųjų ir pramoninių pastatų šildymas, vėdinimas ir pramonės vartotojų aprūpinimas šiluma tiekiant šilumnešį (vandenį arba garą). Skiriamas vietinis ir centrinis šilumos tiekimas. Vietinio šilumos tiekimo sistema apima vieną arba keletą pastatų, centrinio – gyvenamą arba pramonės rajoną. Centrinio šilumos tiekimo sistema turi šilumos šaltinį, šilumos tiekimo tinklą ir šilumą naudojančius įrenginius, prijungtus prie tinklo per šilumos punktus. Šilumos šaltinis – įrenginių kompleksas, kuriame deginant kurą arba transformuojant kitą energijos rūšį gaminama šiluma. Šilumos tiekimo tinklas yra įrenginių kompleksas (vamzdynai, uždaromoji ir reguliuojamoji armatūra, siurbliai, kontrolės, matavimo prietaisai ir kiti įrenginiai) šilumnešiui perduoti iš šilumos šaltinių. Centrinio šilumos tiekimo šilumos šaltinis dažniausiai būna termofikacinė elektrinė, katilinė, pramonės šilumos atliekų utilizavimo įrenginiai, geoterminių šaltinių įrenginiai. Centrinio šilumos tiekimo pranašumai – mažiau sunaudojama kuro, mažesnės eksploatacijos išlaidos, galimybė naudoti mažesnės vertės kurą, mažiau teršiama aplinka. Šilumos naudojimo įrenginiai prie šilumos tinklų jungiami pagal priklausomąsias ir nepriklausomąsias sistemas. Pagal priklausomąsias sistemas šilumnešis iš šilumos tinklų tiekiamas tiesiog šilumą naudojantiems įrenginiams, pagal nepriklausomąsias – šiluma perduodama šildymo, vėdinimo ir kitų sistemų šilumnešiui specialiai įrengtuose šilumokaičiuose. Tokios sistemos naudojamos, kai šilumos tinkle šilumos slėgis yra per didelis šiems įrenginiams. Šilumos tiekimo sistemos būna uždaros ir atviros. Atviroje sistemoje šilumnešis sunaudojamas vartotojų reikmėms ir į šilumos tiekimo sistemą negrąžinamas. Uždaroje sistemoje šilumnešis, atidavęs šilumą vartotojų sistemoms, grąžinamas į šilumos šaltinį. Lietuvoje šilumos tiekimas vykdomas vadovaujantis Energetikos ministerijos patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis.