šilumõs kis, energetikos ūkio dalis, apimanti šilumos energijos bei karšto vandens gamybą ir tiekimą vartotojams. Sudaro šiluminės ir kogeneracinės (gaminančios ir elektros, ir šilumos energiją) elektrinės, katilinės, centralizuoto šilumos tiekimo tinklai, punktai, siurblinės ir kita įranga.
LIETUVOJE šilumos ūkio valstybinį valdymą, jo ekonominių subjektų veiklą, santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas (2003, nauja redakcija 2008). Savivaldybės organizuoja šilumos tiekimą jų teritorijoje esantiems vartotojams. Šilumos ūkio didžiausias bendroves vienija Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (įkurta 1998). 2011 individualus apsirūpinimas šiluma ir centralizuotas šilumos tiekimas sudarė po apie 50 % šalies šilumos ūkio. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje buvo 52 šilumos gamybos ir tiekimo įmonės (valdomos savivaldybių ar privačios; daugiau kaip 4500 darbuotojų), 2875,3 km ilgio šilumos tinklai, 26 575 šilumos punktai (iš jų 16 737 daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose), daugiau kaip 653 520 šilumos vartotojų. 2011 šilumos ūkio įmonės patiekė į šilumos tinklus 8796,4 gigavatvalandžių šilumos energijos, vartotojams – 7289 gigavatvalandes, paruošė daugiau kaip 9,2 mln. kubinių metrų karšto vandens. Veikė daugiau kaip 350 šilumos energijos šaltinių (bendra įrengtoji galia 8718,5 megavato), iš jų 10 didžiausiųjų pagamino apie 70 % visos šilumos energijos. 43 % šilumos energijos pagaminta kogeneracinėse elektrinėse (didžiausia – Lietuvos elektrinė Elektrėnuose), 35 % – katilinėse, 22 % – pirkta iš nepriklausomų šilumos gamintojų. 72,7 % šilumos energijos patiekta gyventojams (patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti), 12,3 % – biudžetinėms organizacijoms, 6 % – verslo įmonėms, 9 % – kitiems vartotojams. Šilumos energijai gaminti sunaudota 813 058 tonos sąlyginio kuro naftos ekvivalentu (apie 23 % visos šalyje sunaudotos pirminės energijos), 73,1 % šilumos energijos gauta naudojant gamtines dujas, 22,4 % – atsinaujinančios energijos išteklius (medieną ir jos atliekas, geoterminę energiją, šiaudus, biodujas), 2,7 % – mazutą, 1,8 % – kitų rūšių kurą. Centralizuotai tiekiamos šilumos 1 megavatvalandės vidutinė kaina (be pridėtinės vertės mokesčio) sudarė 231,9 Lt, už parduotą šilumos energiją šilumos ūkio įmonės gavo 1690,3 mln. Lt pajamų. 1996–2011 į šilumos ūkio modernizavimą investuota daugiau kaip 2 mlrd. Lt, dėl to gerokai sumažėjo šilumos energijos technologiniai nuostoliai perdavimo tinkluose (1996 juose prarasta 32,3 %, 2002 – 22,5 %, 2011 – 16,6 % patiektos šilumos energijos). Viena didžiausių problemų, dėl kurių šilumos energijos vartojimas šalyje yra neekonomiškas, – prasta daugiabučių gyvenamųjų namų kokybė, dėl kurios gyventojai patiria didesnes išlaidas šilumai (iš daugiau kaip 45 000 daugiabučių naujos statybos, renovuoti ir kiti šilumą taupantys namai sudaro tik 21,9 %).
Šilumą centralizuotai tiekti pradėta 1947, kai Petrašiūnų elektrinė ėmė tiekti turbinų garą popieriaus fabriko technologiniams ir buitiniams poreikiams, 1948 – ir karštą vandenį gyvenamiesiems namams šildyti. 1949–55 centralizuoto šilumos tiekimo sistemos atsirado ir Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, 20 a. 8–9 dešimtmečiais – visoje šalyje. 2000 šilumos tiekimo įmonės pradėtos nuomoti užsienio ir vietiniams privatiems investuotojams, didžiausi: Prancūzijos Dalkia (valdo bendroves Vilniaus energija, Alytaus energija, Kelmės šiluma, Marijampolės šiluma, Telšių šiluma, Palangos šiluma ir kitas) ir Suomijos Fortum Heat (valdo bendroves Joniškio energija, Švenčionių energija).
šilumos energija; šilumos tinklai