silras (pagal Velse gyvenusios keltų genties silūrų pavadinimą), Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros trečiasis periodas, buvęs po ordoviko, prieš devoną; geologinė sistema, kurios sluoksniai (uolienos) susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 443,7±1,5 mln. m., truko apie 27,7 mln. metų. Periodas skirstomas į 4 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 7 amžius (aukštus; lentelė); geochronologinis ir stratigrafinis skirstymas pagrįstas graptolitų, konodontų, kiautuotųjų vėžiagyvių, žuvų ir kitų archistratigrafinių faunos grupių tyrimais ir radiologiniu uolienų datavimu.
Paleogeografinės salygos
Silūro paleogeografija sudėtinga. Landoverio epochoje vyko Baltikos, Avalonijos ir Laurentijos senųjų kontinentų kolizija (susidūrimas), susijungimas, tęsėsi kaledoniškų kalnų formavimasis. Baltikos kontinentas (kartu ir dabartinės Lietuvos teritorija), slinkdamas į šiaurės vakarus ir artėdamas prie Laurentijos, atsidūrė šalia Grenlandijos, netoli pusiaujo. Ši kontinento slinktis susiaurino Japeto vandenyną, buvusį tarp Laurentijos ir Avalonijos, jų salų lankų bei Baltikos kontinento. Minėtus kontinentus nuo Gondvanos superkontinento skyrė ilgas platuminės krypties Rėjos vandenynas, kuris silūro periodo metu platėjo. Tirpstant Gondvanos ledynams pradžioje vyko trumpi vandenynų vandens lygio svyravimai, o vėliau Pasaulinio (Pantalaso) vandenyno lygis pakilo aukščiausiai ir sukėlė visuotinę jūrų transgresiją. Baltikos kontinentui būnant netoli pusiaujo, jame, gilaus ir seklaus šelfo šiltose jūrose vyko molingų ir karbonatinių nuosėdų sedimentacija, palaidojusi gausią bentoso, planktono ir nektono fauną bei atneštus iš kaledoniškos kalnodaros juostų vulkaninius pelenus, nusėdusius metabentonitinių molių tarpsluoksniais. Vėliau (uenlokio epochoje bei iki pršidolio vidurio), vykstant minėtų kontinentų kolizijai, judriose juostose kaledoninė kalnodara suformavo Norvegijos, Grenlandijos šiaurinių pakraščių ir kitus kalnus, užsivėrė Japeto vandenynas. Susijungus Laurentijos, Avalonijos, Baltikos ir Siberijos kontinentams ties pusiauju susidarė Laurazijos superkontinentas. Vandenynų vandens lygis išliko aukštas, klimatas šiltėjo. Buvusio Baltikos kontinento pakraščių jūrose formavosi įvairios (nuo gilaus šelfo iki seklių lagūnų) facijos. Pršidolio epochos pabaigoje ir devono periodo pradžioje baigėsi kaledoninė kalnodara. Susidūrus Gondvanos ir Laurazijos superkontinentams susiformavo Ordredijos superkontinentas. Jis buvo ištisęs nuo Pietų ašigalio iki pusiaujo, todėl užsidarė Rėjos vandenyno vakarinė dalis. Pasaulinio vandenyno vandens lygis žemėjo, kylant kontinentams vyko pasaulinė jūrų regresija. Itin paplito oldredinės – raudonspalvės, molingai smėlingos kontinentinės gėlų lagūnų facijos, vyravo žemyninis klimatas, susidarė dykumos.
Paleoflora ir paleofauna
Silūro periode gyvūnija buvo gausi, gyveno šiltose jūrose. Klestėjo pečiakojai, galvakojai ir kiti moliuskai, kiautuotieji vėžiagyviai; trilobitų mažėjo. Lagūnose gyveno dideli (kartais iki 3 m ilgio) Eurypterus ir Pterigotus genčių skorpionai. Toliau vystėsi kolonijiniai koralai (stromatoporai, tabuliatai, rugozai), jūrų lelijos, klestėjo tentakulitai, šiek tiek sumažėjo graptolitų ir konodontų, tačiau jie ir silūro periode sudarė archistratigrafines grupes. Iš bežandžių išsivystė pirmosios žuvys. Jos turėjo dar kremzlinius griaučius, kūnas buvo padengtas šarvinėmis plokštelėmis, todėl dažnai vadinamos šarvuotosiomis žuvimis. Manoma, kad silūro pabaigoje iš jūros į sausumą persikėlė gyventi pirmieji gyvūnai skorpionai ir šimtakojai. Jūrų pakrantėse augo pirmieji sausumos augalai – rinijainiai (pvz., psilofitai); iš rinijainių išsivystė asiūkliai, paparčiai ir sėkliniai augalai. Jūrose intensyviai vystėsi karbonatiniai dumbliai.
silūre gyvenusio pečiakojo fosilija (rasta Saaremoje, Estija)
Tyrinėjimai
Pirmasis silūro sistemą išskyrė R. I. Murchisonas (1835) Velse. Tuo metu silūro sistemai dar priklausė sluoksniai ir uolienos, kurios vėliau buvo priskirtos (Ch. Lapworthas, 1879) ordoviko sistemai. Silūro sistemą tyrė G. L. Elles, Ch. H. Holandas (Didžioji Britanija ir Airija), W. B. N. Berry, A. Boucotas (Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada), W. J. Harris, D. E. Thomas (Australija), G. Waterlotas (Marokas), S. C. Hsü (Kinija), J. Barrande, B. Boučekas (Čekija ir Slovakija), A. Martinssonas, S. A. Tullbergas (Švedija), M. Bjerreskov (Danija), T. Koren, O. Nikiforova, A. Obutas, B. Sokolovas (SSRS ir Rusija), A. Aaloe, R. Einasto, E. Jurgenson, D. Kaljo, H. Nestoras (Estija), L. Gailite, R. Ulst (Latvija), V. Puškinas (Baltarusija), P. Cegelniukas, D. M. Drigantas (Ukraina).
Silūras Lietuvos teritorijoje
Lietuvoje silūro sluoksnių yra beveik visoje teritorijoje, išskyrus siaurą ruožą pietuose. Silūro uolienos pasiekiamos tik giliaisiais gręžiniais. Silūro storymėje J. Paškevičius (1972) išskyrė Baltijos sineklizę, Baltarusijos-Mozūrijos anteklizę ir Latvijos balną.
Lietuvos silūro periodo (sistemos) stratigrafijos ir geochronologijos schema
Sineklizėje silūro sluoksnių kraigas yra 1212 m (Nidos 1 gręžinys), anteklizėje – 95 m (Vilnius), balne – 450 m (Atašenės 9) gylyje; silūro sluoksnių storis atitinkamai yra 836, 125 ir 176 metrai. Visas silūro molingų facijų geologinis pjūvis yra sineklizėje, jame yra ištirti visi 4 silūro skyriai, 7 aukštai, 37 graptolitų zonos, 10 regioninių aukštų, litostratigrafinių padalinių (3 serijos, 16 svitų, 19 sluoksnių ir 3 pluoštai). Baltarusijos-Mozūrijos anteklizės karbonatinių facijų geologiniame pjūvyje stratigrafinių padalinių mažiau; jo apačioje ir Latvijos balno pjūvio viršuje yra didelių stratigrafinių pertraukų. Silūro sistemoje paplitę jūriniai sluoksniai: juodi argilitai, moliai, mergeliai, įvairios kilmės klintys (sineklizėje ir balne), dolomitai (anteklizėje). Silūro sluoksniai slūgso ant ordoviko uolienų, juos dengia devono ir kvartero sluoksniai. Juoduose argilituose, moliuose ir mergeliuose (rečiau) gausu stratigrafiškai svarbių graptolitų (pagal juos galima sudaryti detalią zoninę stratigrafinę skalę). Karbonatinėse facijose daug dugninio bentoso, kuris kartais sudaro biogenines, detritines klintis. Sineklizės pietrytiniame šlaite viršutinio silūro uolienose yra rifų, susidariusių iš stromatoporų, tabuliatų, rugozų ir kitų organizmų liekanų. Juose yra naftos (ne pramoniniai kiekiai), o iš apatinio silūro juodųjų argilitų (storis daugiau kaip 300 m) galima gauti dųjų. Sineklizėje silūro požeminis vanduo labai mineralizuotas (daugiau kaip 150 g/l), jame yra pramoniniai bromo kiekiai.
Silūro uolienas, fosilijas, stratigrafiją tyrinėjo A. Brazauskas, V. Karatajūtė-Talimaa, P. Lapinskas, P. Musteikis, A. Obutas, J. Paškevičius, A. Pranskevičius, V. Saladžius, N. Sidaravičienė.
1762