Pellico Silvio (Silvijus Pèlikas) 1789 06 25Saluzzo (Cuneo provincija) 1854 01 31Turinas, italų rašytojas. Mokėsi Turine, vėliau Lione (Prancūzija). 1809 grįžo į Milaną, bendravo su poetais U. Foscolo, V. Monti ir kitais. Priklausė romantikų būreliui. 1815 pastatyta pasisekimo sulaukusi tragedija Frančeska iš Riminio (Francesca da Rimini, išspausdinta 1818). Dirbo Italijos nepriklausomybės šalininko grafo L. Porro Lambertenghi (1780–1860) vaikų mokytoju. 1818–19 bendradarbiavo romantikų leidinyje Il Conciliatore. Dalyvavo karbonarų judėjime. Po nesėkmingo sukilimo austrų valdžios suimtas (1820) ir nuteistas mirties bausme, kuri pakeista 15 metų kalėti Špilberko pilyje (Brno, dabar Čekija). Amnestuotas po 10 metų, dvasiškai sugniuždytas ir pasiligojęs apsigyveno Turine. Dar parašė keletą tragedijų, romantinių religinės ir patriotinės tematikos eilėraščių, religinį traktatą Apie žmonių pareigas (I doveri degli uomini 1834, lietuvių kalba 1906). Svarbiausias kūrinys – atsiminimų knyga Mano kalėjimai (Le mie prigioni 1832), kurioje aprašė Špilberko kalėjime praleistus metus; tiesiogiai nieko nekaltindamas atspirties ir paguodos ieškojo religijoje ir krikščioniškose vertybėse. Knyga kėlė italų tautinę savimonę, gyvenamojo meto Vakarų Europoje sulaukė didžiulės sėkmės kaip austrų represijų liudijimas, žadinęs simpatiją persekiojamiems Italijos patriotams.
944