simãchija (gr. symmachia < syn – drauge + machomai – kaunuosi), senovės Graikijoje – neformali vieno ar kelių polių karinė parama kovojančiai pusei, karinės pagalbos sutartis arba karinė sąjunga.
Simachijos tradicija žinoma nuo ikiistorinių laikų (Septyneto prieš Tebus mitas). Seniausias aprašytas istorinis pavyzdys – Eubojos polių Chalkidės ir Eretrijos Lelanto karas (apie 700 pr. Kr.): Chalkidę rėmė Samas, Korintas, Tesalija, Eretriją – Miletas, Megara ir kiti sąjungininkai. Karinės pagalbos sutartys (gynybinės – epimakhía arba gynybinės puolamosios) dažniausiai siedavo metropoliją ir jos kolonijas (pvz., Korintą ir jo kolonijas Kerkirą bei Potidają), kartais silpnesnis polis sudarydavo sutartį su stipresniu tikėdamasis apsaugos nuo agresyvių kaimynų (pvz., Platajų ir Atėnų sutartis 6 a. pr. Kr. pabaigoje) arba silpnesnis polis būdavo priverstas stipresniojo (pvz., Atėnų sutartis su Sparta po pralaimėto Peloponeso karo 404 pr. Kr.). Tradicinė tokių sutarčių formulė buvo pažadas turėti bendrus draugus ir bendrus priešus. Karinėse polių sąjungose, kurios pradėjo steigtis apie 6 a. pr. Kr. viduryje ir būdavo sudaromos tiek gynybai nuo išorės priešų, tiek politinei įtakai Graikijos viduje plėsti (kovai dėl helenų laisvės arba taikai Heladėje palaikyti), vadovavimas dažniausiai būdavo patikimas tuometiniam politiniam lyderiui, hegemonui arba prostatui (poliui, helenistiniu laikotarpiu – asmeniui).
Seniausia ilgiausiai gyvavusi ir įtakingiausia simachija – Peloponeso sąjunga (6 a.–366 pr. Kr.). Žymiausios sąjungos, sudarytos išorės priešams įveikti: 481 pr. Kr. helenų sąjunga prieš persus už helenų laisvę, Demostenui skatinant 340 pr. Kr. sudaryta polių sąjunga kovai su Pilypu II, Pilypo II iniciatyva 338 pr. Kr. Korinte įsteigta Helenų lyga kovai su Persija, Delo sąjunga, arba Atėnų pirmoji jūrų sąjunga (įsteigta 478 pr. Kr. t. p. kovai su Persija, bet ilgainiui įtvirtino Atėnų politinį ir karinį vyravimą Graikijoje). Karinės sąjungos turėjo bendrą karinį iždą ir atstovavimą (tarybą), bet jas sudarę poliai paprastai, išskyrus retus atvejus (pvz., I ir II Delo sąjungos, Peloponeso sąjunga), likdavo nepriklausomi. Teritorinės arba etninės sąjungos turėjo daugiau laisvės (Mažosios Azijos jonėnų dodekapolis, dorėnų heksapolis, Bojotijos sąjunga, Aitolijos sąjunga, Arkadijos sąjunga, Achajų sąjunga).
879