simbolis

sibolis (gr. symbolon), vaizdas, kuris yra kitų (dažniausiai labai įvairių) vaizdų, turinių, santykių reprezentantas. Panašus į ženklą, bet skiriasi nuo jo. Ženklo (ypač formaliosios logikos sistemose) daugiareikšmiškumas yra neigiama savybė: kuo vienodžiau ženklas iššifruojamas, tuo konstruktyviau jis gali būti panaudotas. Simbolis, priešingai, kuo daugiau turi reikšmių, tuo yra geresnis. Simbolis yra viena svarbiausių meno, filosofijos ir psichologijos kategorijų. Bendrojoje psichologijoje simbolio kategoriją detaliai nagrinėja psichoanalitikai (psichoanalizė) ir interakcionistai (interakcionizmas). Ortodoksinė psichoanalizė simbolius laiko nesąmoningais, dažniausiai seksualinės kilmės, vaizdais, lemiančiais žmogaus psichinių procesų struktūrą ir funkcionavimą. Psichoanalitikai aiškino kai kuriuos sapnų simbolinius vaizdus (ugnies, skridimo, aukštumo ir kitus). Vėliau psichoanalizė interpretavo daugiausia socialinės ir istorinės kilmės simbolius, pavyzdžiui, Šveicarijos psichologas C. G. Jungas iškėlė kolektyvinės pasąmonės (ankstesniųjų kartų patyrimo atspindys), kuri reiškiasi archetipais (visiems žmonėms būdingais pirmavaizdžiais), sąvoką. Archetipų tiesiogiai negalima pastebėti, jie kilę iš psichikos pasąmonės turinio, todėl išreiškia nesuskaičiuojamą daugybę pagrindinių archetipinių vaizdinių variacijų ir atsiskleidžia tik netiesiogiai, tai yra atsispindi išoriniuose objektuose. Tai išryškėja visiems bendroje simbolikoje – mituose, tikėjimuose, sapnuose, mene. Archetipų teorijos šalininkai pateikė kai kurių simbolių, vadinamųjų archetipų įsikūnijimų (pavyzdžiui, motinos, žemės, didvyrio, senio išminčiaus) aiškinimus. Psichoanalitikai simbolių susidarymą traktuoja kaip mitų kūrimą. Simbolinio interakcionizmo atstovai teigė, kad žmonės per simbolius prisistato kitiems ir aiškinasi kitų veiksmus. Ypač jie išskyrė kalbos simboliką. Etnopsichologai, etnografai, kultūrologai, meno psichologijos specialistai tiria simbolių reikšmę žmogaus psichiniam gyvenimui.