simbolzmas (pranc. symbolisme), 19 a. antros pusės–20 a. pradžios literatūros ir meno srovė, modernizmo viena krypčių. Iškilo kaip opozicija pozityvizmo racionalumui, mimetiniams (tikrovę imituojantiems) realizmo, natūralizmo (dailėje ir impresionizmo) principams. Simbolizmo estetika formavosi veikiama romantizmo, I. Kanto, J. G. Fichte’s, F. W. J. Schellingo meno kaip aukščiausios pažinimo formos, meno genijaus, estetinės intuicijos idėjų, 19 a. vidurio iracionalistinės filosofijos (A. Schopenhauerio, S. A. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s, H. Bergsono), R. Wagnerio muzikos. Dualistinę simbolinio vaizdinio struktūrą aprašė dar Platonas, skirdamas idealistinę amžinųjų idėjų buveinę ir juslinį pasaulį. Poetus jis laikė dieviškais pranašais ir dviejų pasaulių tarpininkais. Neoplatoniko Plotino vienio idėja t. p. svarbi simbolizmui. Simbolistai teigė už matomo pasaulio esant nematomą, paslaptingą, svarbesnę (realesnę) dvasinę tikrovę, pažįstamą tik intuicija, išreiškiamą tik simboline meno kalba. Jie atsiribojo nuo socialinių ir politinių problemų, orientavosi į išskirtinį meno suvokėją, kūrė ženklų bei nuorodų prisodrintą vadinamąją liturginę kalbą ir elitinį meną, perteikiantį svajones, sapnus, vizijas, nuojautas, dvasios polėkius, visuotinės sąsajos idėją.
2271