simbolzmo literatūrà. Pradžia siejama su Ch. Baudelaire’o poezijos rinkiniu Piktybės gėlės (Les Fleurs du mal 1857), kuriam įtakos turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų romantiko E. A. Poe gotikinės novelės. Teoriškai simbolizmo estetiką 19 a. 7–8 dešimtmetyje plėtojo P. Verlaine’as (straipsnis Poezijos menas / Art Poétique 1874 ir kiti) ir S. Mallarmé (straipsniai Eilėraščio krizė / Crise de vers 1895, Paslaptis poezijoje / Le Mystère dans les lettres 1896). Sąvoka simbolizmas ir simbolizmo principai pirmą kartą suformuluoti 1886 žurnale Le Figaro, J. Moréasui paskelbus simbolizmo manifestą (Manifeste du Symbolisme). Prancūzų simbolistai ardė įprastą eilėraščio kanoną, atsisakė deklamacijos, aprašymo, pamokymo. Ieškodami dvasinės patirties analogijų ir išgyvenimų sintezės, orientavosi į muziką, kėlė sinestezijos principą, teigė estetinės transformacijos galią, aliuzijų reikšmę, kartais suartėdami su parnasiečių grupės menas menui teorija. S. Mallarmé (eklogė Fauno popietė / L’Après-midi d’un faune 1865 ir kita), P. Verlaine’as (rinkiniai Galantiškos šventės / Fêtes galantes 1869, Dainos be žodžių / Romances sans paroles 1874, Kadaise ir neseniai / Jadis et naguère 1884 ir kita), A. Rimbaud (rinkinys Girtas laivas / Le Bateau Ivre 1871 ir kita) kūrė subjektyvių nuotaikų kalbą, artino ją prie muzikos, svajojo apie vadinamąją grynąją poeziją (poésie pure), dvasinį išsilaisvinimą, ieškojo vadinamojo amžinybės balso, įtvirtino verlibrą, eilėraščių ciklus, įvedė miesto tematiką, gręžėsi nuo pasaulio, išreiškė poeto nepritapimą, nerimą ir dvasinės harmonijos ilgesį. Prancūzų simbolizmas veikė vėlesnę prancūzų poetų kartą (J. Laforgue’ą, P. Valery ir kitus), vokiškai rašiusius R. M. Rilke, S. George, H. von Hofmannsthalį, angliškai – O. Wilde’ą, W. B. Yeatsą, T. S. Eliotą, itališkai – G. D’Annunzio, ispaniškai – J. R. Jiménezą. Simbolizmo įtaka Europos, Šiaurės ir Lotynų Amerikos literatūroje reiškėsi ilgai. Kaip srovė simbolizmas išplito Belgijoje (M. Maeterlincko prancūzų kalba sukurtos dramos Nekviesta viešnia / L’Intruse, Aklieji / Les Aveugles, abi 1890, Žydroji paukštė / L’Oiseau bleu 1905; J.-K. Huysmanso proza, ankstyvoji E. Verhaereno poezija), Vokietijoje (G. Hauptmanno drama Paskendęs varpas / Die versunkene Glocke 1897), Skandinavijoje, Rusijoje.
Rusų simbolizmą veikė ankstesni 19 a. poetai (A. Puškinas, A. Fetas, F. Tiutčevas), itin daug įtakos turėjo filosofų – F. W. J. Schellingo ir V. Solovjovo idėjos apie pasaulinę dvasią. Rusų simbolistai ieškojo ontologinių žmogaus pagrindų, siekė suvokti visatos sandarą, žmogaus vietą joje. Skiriamos trys rusų simbolistų kartos, kurių žymiausi atstovai buvo K. Balmontas, A. Belas, A. Blokas, V. Briusovas, Z. Gippius, N. Gumiliovas, V. Ivanovas, D. Merežkovskis, F. Sologubas. Pagrindinis rusų simbolizmo sąjūdžio organizatorius V. Briusovas 1890–93 straipsniuose pristatė svarbiausius prancūzų simbolistus, pateikė vertimų, 1894–95 išleido tris rinkinius Rusų simbolistai (Russkie simvolisty). Su K. Balmontu, V. Poliakovu ir J. Baltrušaičiu 1899 įkūrė leidyklą Skorpion, kurioje buvo spausdinami svarbiausi rusų simbolistų periodiniai leidiniai – almanachas Severnye cvety (1901–03) ir žurnalas Vesy (1904–09). Rusų poetai simbolistai daug dėmesio skyrė teorinei simbolizmo sklaidai. Rusų simbolizmo poetika išsisėmė apie 1910, kai aktyviai ėmė reikštis simbolizmui priešinga srovė – akmeizmas. Rusų kalba simbolistinius eilėraščius rašęs J. Baltrušaitis (rinkiniai Žemės laiptai / Zemnye stupeni 1910, Kalnų takas / Gornaja tropa 1911) turėjo daug įtakos lietuvių simbolizmui.
Simbolizmas lietuvių literatūroje
Lietuvių poezijoje simbolizmo principus geriausiai realizavo B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas. B. Sruoga (rinkiniai Saulė ir smiltys 1920, Dievų takais 1922) artimesnis prancūzų simbolizmo mokyklai. Jis plėtė kalbos galimybes, ieškojo muzikalių sąskambių, perteikė svajingų nuotaikų kaitą, mažai dėmesio skirdamas eilėraščio visumai. V. Mykolaitis-Putinas (rinkinys Tarp dviejų aušrų 1927) artimesnis rusų simbolizmui. Jo lyrikos subjektas jaučia pasaulio dualumą, jame išgyvena apsisprendimo dramą, ilgisi aukštųjų vertybių, dvasinės laisvės. V. Mykolaičio-Putino simbolistinei poezijai būdingos plačios nakties panoramos, prasmės paieškos, priešpriešų sintezė, būties visumos pajauta. Poemos, eilėraščių ciklai perteikia sudėtingą refleksijos kryptį. Simbolistinę poeziją kūrė M. Gustaitis, M. Vaitkus, F. Kirša, E. Steponaitis, A. Lastas, K. Inčiūra, J. Tysliava, L. Skabeika. Lietuvių simbolizmui išsisėmus jo chronologines ribas peržengė 1942 išleistas lietuvių kalba parašytų J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinys Ašarų vainikas.
simbolistinė literatūra; simbolizmas literatūroje; simbolizmas
L: V. Kubilius XX a. lietuvių lyrika Vilnius 1982; D. Borchmeyer, V. Žmegač Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos Vilnius 2000.
389