simfònija (gr. symphōnia – sąskambis), svarbiausias simfoninės muzikos žanras 18–20 a. muzikoje; šio žanro kūrinys orkestrui, dažnai grindžiamas sonatinio ciklo forma.
Simfonijos atmainos
Dažniausiai pasižymi reikšmingos idėjos įkūnijimu, kontrastingo pobūdžio epizodų sąveika, muzikos dramaturgijos plėtojimo vientisumu ir intensyvumu. Simfonijos pagrindinės atmainos: kamerinė simfonija, koncertinė simfonija (simfonija koncertas), vokalinė simfonija (simfonija kantata, simfonija oratorija), simfonijetė. Pagal vyraujantį muzikos pobūdį ir dramaturgiją dar skiriama dramatinė simfonija, epinė simfonija, lyrinė simfonija, programinė simfonija. Nuo antikos laikų simfonijos terminas labai kito (antikos muzikos teorijoje simfonija vadinti darniai skambantys harmoniniai intervalai). Nuo 17 a. simfonija vadinta siuitos, kantatos, operos įžanginės dalys.
Raida iki 19 amžiaus
Simfonija susiklostė Italijoje (Neapolio mokyklos kompozitorių kūryboje) iš operos uvertiūros (vadinamos itališkąja). Apie 1730 pradėta kurti simfonijas kaip savarankiškus kūrinius. Tokių koncertinių arba kamerinių simfonijų pradininkai – G. B. Sammartini, G. B. Bononcini, A. Vivaldi. Simfonijos žanrui susiklostyti 18 a. viduryje didelės reikšmės turėjo Mannheimo kompozitorių mokykla (F. X. Richteris, J. V. A. Stamicas ir kiti). Nusistojo simfonijos formai būdingas 4 dalių sonatinis ciklas, pirmajai, svarbiausia simfonijos daliai, tipiška pasidarė sonatos forma. Simfonijos radimąsi t. p. stimuliavo J. Chr. Bachas, C. Ph. E. Bachas, ankstyvosios Vienos mokyklos atstovai (M. G. Monnas, G. Chr. Wagenseilis), Paryžiuje dirbęs Belgijos kompozitorius F.-J. Gossecas. Klasikinės simfonijos modelio kūrėjais laikomi Vienos klasicistinės mokyklos žymiausi kompozitoriai F. J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas. Savo simfonijose jie pamažu atsisakė ankstyviesiems šio žanro kūriniams būdingo pramoginio divertismentinio pobūdžio, formos siuitiškumo. Ištobulino 4 dalių sonatinio ciklo struktūrą, kuri itin buvo tinkama skirtingiems žmogiškosios asmenybės aspektams, tikrovės reiškinių įvairovei, emocijų dinamikai, dramatiniams konfliktams reikšti. Nusistojo būdinga dviguba (porinė) orkestro sudėtis; orkestrą papildė nauji instrumentai – klarnetai, trimitai, trombonai, mušamieji. J. Haydno simfonijoms būdingi ryškūs žanriniai buitinės muzikos bruožai, W. A. Mozarto simfonijose vyrauja platus lyrinių emocijų spektras, L. van Beethovenas sukūrė dramatinės simfonijos tipą, pasižymintį herojiniais vaizdais, aštriais konfliktais.
Raida 19 a.–20 a. pirmoje pusėje
19 a. kompozitoriai romantikai, kurdami pagal Vienos klasicistų sukurtą tipišką simfonijos modelį, siekė dar didesnio muzikos psichologizavimo ir draminės raiškos. F. Schuberto, F. Mendelssohno‑Bartholdy kūryboje vyrauja lyrinės ir žanrinės simfonijos tipas, R. Schumannas ir J. Brahmsas kūrė epines ir dramatines simfonijas. Programinę simfoniją sukūrė H. L. Berliozas, F. Lisztas. H. L. Berliozas simfoniją derino su kitais žanrais. Pagal kompozitorių individualų stilių ir kūrybinę koncepciją ėmė įvairuoti simfonijos dalių skaičius (nuo vienos iki šešių ir daugiau), išaugo jų apimtis (formos monumentalumas itin būdingas A. Brucknerio simfonijoms). Ypatingam muzikos ekspresyvumui ir spalvingumui, skambėjimo jėgai pasiekti simfoninio orkestro sudėtis buvo išplėsta iki trigubos ir net keturgubos, bet 19 a. nemažai kompozitorių apsiribojo nuosaikesniu klasicistinės simfonijos ypatybių modifikavimu (J. Brahmsas, C. Franckas, C. Saint-Saёnsas, A. L. Dvořákas). 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje reikšmingų simfonijų sukūrė A. Borodinas, P. Čaikovskis, A. Glazunovas, A. Skriabinas, S. Rachmaninovas, J. Sibelius, E. W. Elgaras, R. Vaughamas Williamsas, K. Szymanowskis. Austrijos kompozitoriaus G. Mahlerio simfonijos pasižymėjo naujoviškais formos ir orkestruotės sprendimais, ypatingu monumentalumu, milžiniška atlikėjų sudėtimi (VIII, vadinamoji Tūkstančio simfonija, 1910 atliko 858 dainininkai ir 171 instrumentininkas). Monumentalių programinių simfonijų sukūrė R. Straussas.
Impresionizmo krypties kompozitoriams simfonijos žanras nebuvo būdingas. Vienos naujosios mokyklos atstovų kūryboje muzikinių minčių koncentracija ir taupių raiškos priemonių siekis skatino kamerinės simfonijos atsiradimą (A. Schönbergas, A. von Webernas). 20 a. be klasikinių tradicijų tęsėjų simfonijas kūrė ir kompozitoriai, atstovaujantys įvairioms moderniosios muzikos kryptims (neoklasicizmui, ekspresionizmui, neoimpresionizmui), tarp jų – Vokietijoje – P. Hindemithas, Prancūzijoje – A. Honeggeras, D. Milhaud, Čekijoje – B. Martinů, Lenkijoje – H. M. Góreckis, A. Panufnikas, V. Lutosławskis. Pažymėtinos I. Stravinskio neoklasicistinės simfonijos. Reikšmingos monumentalios D. Šostakovičiaus, S. Prokofjevo simfonijos, pasižyminčios menine įtaiga, nuosaikiai modernia muzikos kalba. Vertingų simfonijų sukūrė N. Miaskovskis (29 simfonijos), A. Chačaturianas, R. Ščedrinas, K. Karajevas, O. Taktakišvili, G. Kančeli, B. Liatošynskis, V. Silvestrovas, J. Ivanovas, J. Ph. Räätsas, A. Pärtas ir kiti. Simfonija dažnai derinta su kitais žanrais. Šalia vokalinės simfonijos, 20 a. išpopulėjo koncertinė simfonija (sinfonia concertante, Konzertante) arba simfoninis koncertas (sukūrė K. Szymanowskis, F. Martinas, S. Prokofjevas, M. Spisakas ir kiti). Sukurta simfonijų netradicinės sudėties atlikėjų sudėčiai, kartais – elektroninės muzikos priemonėms (B. Schäfferio simfonijos).
21 a. simfonijų, nors ir modifikuoto pavidalo, kuriama mažiau.
Simfonija Lietuvos muzikoje
Lietuvoje pirmųjų simfonijų autoriais laikomi 18 a. pabaigos–19 a. pradžios kompozitoriai A. Milvydas ir J. D. Hollandas. Simfoniją d‑moll sukūrė M. K. Čiurlionis (1902; 2011 restauravo ir instrumentavo J. Juozapaitis). 20 a. pradžioje Lietuvai atgavus nepriklausomybę simfonijų sukūrė J. Žilevičius, J. Lechavičius, V. Bacevičius, V. J. Jakubėnas, A. Račiūnas, J. Gaidelis, V. Jančys. Po II pasaulinio karo Lietuvoje simfonijų sukurta daugiau, bet ilgą laiką žanro normalią raidą trikdė primesta sovietinė ideologija, normatyvinė estetika. Vyravo žanriniai bruožai, gausiai vartota liaudies dainų citatos, supaprastėjo muzikos kalba (B. Dvariono, K. Galkausko, J. Karoso, J. Gaižausko, dvi pirmosios J. Juzeliūno simfonijos). 6 dešimtmečio pabaigoje suaktyvėjęs muzikos kalbos atsinaujinimas palietė ir simfoniją. Siekta konfliktinės muzikos dramaturgijos, naujesnių muzikos formos sprendimų (S. Vainiūno, V. Paltanavičiaus simfonijos). Sukurta programinių (J. Indra) ir vokalinių (J. Juzeliūnas) simfonijų. Simfonijų ir instrumentinio koncerto žanrų sintezė ryški E. Balsio kūryboje. Simfonijų sukūrė A. Račiūnas, J. Bašinskas, A. Bražinskas, V. Juozapaitis, V. Barkauskas, J. Švedas ir kiti lietuvių kompozitoriai. Po II pasaulinio karo simfonijas kūrė ir emigravę lietuvių kompozitoriai (V. Bacevičius, J. Gaidelis).
20 a. pabaigos–21 a. pradžios lietuvių kompozitoriai, atstovaujantys naujausioms muzikos kryptims radikaliai modifikavo tradicinę simfonijos struktūrą, vartojo modernias komponavimo technikas (dodekafoniją, sonoristiką, aleatoriką ir kita). Paminėtinos A. Rekašiaus, J. Juozapaičio, F. R. Bajoro, A. Šenderovo, O. Balakausko, V. Laurušo, O. Narbutaitės, B. V. Kutavičiaus simfonijos.
L: A. Ambrazas Simfonijos / Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos t. 3 Vilnius 1967; D. Palionytė Keturi simfoniniai aspektai / Muzika ir teatras 1974 kn. 10, Lietuvių tarybinio simfonizmo baruose / Muzika ir teatras 1976 kn. 12; K. Pahlen Symphonie der Welt Zürich 1967; R. Kloiber Handbuch der klassischen und romantischen Symphonie Wiesbaden 21976.
2309