simfòninė fantãzija, vienas programinės muzikos žanrų; laisvos formos, vienos dalies improvizacinio pobūdžio muzikos kūrinys simfoniniam orkestrui. Simfoninė fantazija gimininga simfoninei poemai. Simfoninės fantazijos atmaina yra kapričas ir uvertiūra fantazija.
Kuriama pagal konkrečią programą arba būna pagrįsta liaudies dainų plėtote ir varijavimu. Jai būdinga laisvas tempas, ritmo įvairovė, ryškūs kontrastai ir nukrypimai nuo įprastų, tradicinių (sonatos, variacijų, rondo) formų. Simfoninė fantazija susiklostė 19 a. pabaigoje kompozitorių romantikų kūryboje. Vakarų Europos muzikoje jos pavyzdžių aptinkama itin retai. Yra žinoma, kad R. Schumannas savo IV simfoniją (1841–51) iš pradžių pavadino simfonine fantazija, R. Strausso simfoninė fantazija Iš Italijos (1886) gimininga jo simfoninėms poemoms, J. Sibelijaus simfoninė poema Šiaurės duktė (1906) turi simfoninės fantazijos paantraštę. Daug simfoninių fantazijų sukūrė rusų kompozitoriai, tarp jų – M. Glinka (Kamarinskaja 1848), ), N. Rimskis‑Korsakovas (Fantazija serbų temomis 1867), P. Čaikovskis (Fatumas 1868, Audra 1873, Frančeska da Rimini 1876), A. Glazunovas (Miškas 1887, Jūra 1889, Iš tamsos į šviesą 1894, Suomiškoji 1901), S. Rachmaninovas (Uola 1893), I. Stravinskis (Fejerverkas 1908). 2 simfonines fantazijas (1940, 1960) sukūrė J. Kačinskas.
1822